knygos

Knygos Agnei pradėjo patikti 10 mėn. (geras dalykas blogas - gali viską susekti. štai pirmas įrašas apie knygą).
Pirmoji knyga buvo bremeno muzikantai.




kažkur 15x15 cm knygutė storais lapais, iš šono dar buvo kažkoks švilpukas, bet Agnei jis nebuvo įdomus. Pirkom pegasus knigyne VCUP-e.
Pirkau aš jai ir prieš tai knygutes, bet didelio pasisiekimo jos neturėjo. Aišku svarbus ir "pateikimo būdas" - viena supermamytė mane pamokino kaip reik skaityt vaikui knygą. Atrodo viskas elementariai, bet kol taip nepadariau - Agnei buvo neidomu:

pasisodint ant kelių

padėt knygą vaikui ant kelių

skaitant, rodyt pirštuku viską apie ką skaitai (vėliau Agnė ir pati pradėjo sekti temą pirštuku)

leist vartyt puslapius kada nori

Aišku ir knyga turi būti atitinkama - kuo didesnė - tuo geriau; teksto turi būti neperdaug, nes puslapiai vartomi labai greitai, o apsakymas visgi turi gautis sklandus :)))
beje, ši knyga buvo tikras išsigelbėjimas kai gulėjom ligoninėj su rotu.
šioje serijoje yra dar kitų pasakų - apie undinėlę, bjaurujį ančiuką, bet jos Agnei nepatiko. manau ne dėl to kad jos kažkuo prastesnės, o dėl to kad jos iš esmės niekuo nesiskyrė.

Antra knyga, kurią Agnė įsimylėjo, buvo apie Cipą (ją gavo dovanų nuo mano darbuovitės Kalėdoms, Agnei tada buvo 11 mėn. ):



ši knyga gan didelio formato (aukštis kaip A4, o į šonus - kvadratinė). 5 lapai, atvertus kairėje - tekstas, dešinėje - paveiksliukas; vientysas siužetas. Manau, kad ji patiko dėl savo dydžio. Iki šiol ją skaitom.

Pirmam gimtadieniui nupirkom panašią knygą - apie kiemą

 

 

Panašaus formato kaip ir Cipas, turbūt net to paties dailininko. Tačiau tekstas - nevientysas, kiekvienam paveiksliuke - istorija apie vis naują gyvunėlį, eiliuota. Eilėraščiai - buvo naujas atradimas, laaaabai patiko.
Šitoj knygoj dar yra "navarotas" - galima paspausti mygtuką ir išgirst kaip "kalba" tam tikras gyvunas. Nelabai jis man patiko, nes balsai labai jau pigiai paimituoti kompiuteriu. Agnė pamaigo tuos mygtukus, bet ir be jų knyga - superinė.

Kad skaityt būtų įdomiau, kartais skaitau visai kas kitą negu parašyta. Pvz. vietoj Sargiuko pas mus knygoje gyvena Basiukas (Basius - mūsų šuns vardas). Kartais vietoj eilėraščio papasakoju kitą istoriją savo žodžiais. Kartais ieškom pasislėpusių gyvunėlių, apie kuriuos tekstas nutyli, bet iš paveiksliuko gi neišbrauksi :) (dažniausiai tai būna pėlytės, žiurkėnai, boružės).

Kitos pamiltos knygelės - apie Pūkį (Padykelis šuniukas) ir Micių (kaip kačiukas draugą rado).

 

 

Nežinau, kodėl Agnė jas taip myli. Spalvos neryškios, formatas gan nedidelis (gal 20x20 cm). Tiesa sakant nežinau net kodėl jas pirkau. Tikriausia buvau pažadėjus Agnei kažką parsinešt iš parduotuvės (jas pirkau maksimoj). Na bet myli jas labai - skaitom tankiai nuo 13 mėnesių iki šiol. Abidvi eiliuotos, daug paveikslėlio ir ketureilis kiekvienam puslapy. Šitos knygutės - pirmos, kurių tekstas patapo įdomesnis nei paveikslėliai.
Šiuos eilėraščius žinau atmintinai, dažnai jie mane išgelbėja - pvz. kai reik važiuojant mašinoj neduot Agnei užmigt, arba atvirkščiai - kai reikia miegot, Agnei nesimiega, ji prašo paskaityt, o aš nenoriu jungti šviesos nes prasidės bardakai.

Visai neseniai (1 metai 10 mėn.) pradėjom skaityt paprastas plonas knygutes (iki tol visos buvo storų lapų). Už dovanų kuponą pripirkau: raudonkėpuraitę, coliukę, rikiki, porą eiliuotų knygučių.

 

Visos labai patiko. Jau dabar kai skaitom, Agnė kartais net nežiūri į tekstą, bet įdėmiai seka ką skaitau. Jei sakynio gale stabteliu, neskaitau toliau kurį laiką - pakartoja paskutinį žodį.

Tiesa, skaitom ir rusiškai. Aišku pagrinde rusiškai skaito baba - pasakas про репку, про курочку рябу, колобок, eilėraštukus (dar mano vaikystės :) ). Labai patiko eilėraščiai про Олю - turbūt todėl, kad labai patiko tarti Olia :)

Šiaip knygučių namie turim tikrai daauuuuggg... bent pusė iš jų tiesiog NEPATINKA. vis pabandau jas paskaityt - ne, stumia šalin. sudėtingas reikalas - tos vaikiškos knygutės :)