dainų šventė

vakar atšoko Agnė dainų šventėje. štai lrt įrašas jos šokio, jos pačios nesimato, bet man taip gražu žiūrėt ir klausyt (20 min. 40 sek.):

http://lrt.lt/mediateka/irasas/25990/moksleiviu_dainu_svente_musu_vardas_lietuva._ansambliu_vakaras

smagu kad sudalyvavo tokioje gražioje šventėje, bet dar smagiau kad apskritai pasiryžo. nes metų gale kategoriškai atsisakė lankyti šokius, eiti į baigiamąjį koncertą. klausiu - kodėl, sako - aš negražiai šoku, man neišeina, šokis per sudėtingas ir t.t. na dar kaip supratau vadovė į metų galo kaip čia pasakius, pagriežtėjo. matyt gavo Agnė keletą pastabu, o jin tokia gan jautri suaugusių nuomonei, na ir užsiš.... . vienžo, į koncertą liepiau eiti, tai ji vistiek nėjo, susirgo!

po mėnesio skambina vadovė, sako ateikit į dainų šventės repeticijas. paklausiau Agnės dėl viso pikto, aišku sakė kad nenori. ilgai svarsčiau verst ar neverst, ir nutariau - verst. liepiau eiti į repeticiją. į pirmą nuėjo, per antrą jau sirgo... į trečią vėl liepiau eiti. sunkios buvo dienos (man) - tik ryte išgirdusi kad šiandien repeticija, Agnė sugebėdavo sunervinti visus namuose (na, nes pati labai susinervindavo). be viso ko, aš taip pati ir nežinojau ar gerai dariau. na bet kai prasidėjo repeticijos kalnų parke, mergina pradėjo patirti visą smagumą - susipažino su naujom mergaitėm, sėdėjo ten dienom su jomis plepėjo, žaidė, tėtis pirko daug ledų, na ir panašūs pasiruošimo džiaugsmai. bet vistiek, paklausta gal jau atėjo noras šokti, sakė kad dar neatėjo ir ji dar nežino ar šoks koncerte. taigi iki paskutinės dienos nežinojom ir mes. bet bilietus vistiek nupirkom :)

sušoko. labai savimi patenkinta :) biški net tokia pasipūtus buvo. į šokius nuo rudens sakė vėl eis.

pasaka - nepasaka

Per šias Kalėdas pajutau, kad Agnei ypatingai reikia pasakos. Kažkaip greit ir noriai dabar pasigauna viskas kas "pasakiška". O man labai norisi kad ta pasaka jos gyvenime išliktų kuo ilgiau.
Todėl džiaugiuosi, kad galiu jai papasakoti apie angelus, maldą, šventuosius. Faina, kad Kalėdų senelis turi daug šansų neišnykti iš jos gyvenimo, nes jau dabar žino, kad jis yra šv. Mykalojus. Gera žiūrėt, kai sugalvoja bažnyčioje deginti žvakutę prie Archangelo Mykolo ikonos, nes juk jis nugali piktojo kariuomenę. Neblogai, kad gali atskirti kuris - šv. Jurgis ar drakonas - gali būti geresniu globėju šiais ar kuriais nors kitais metais. Gerai, kad ji tiki tuo, kad mirusieji neišnyksta ir galėsim vėl su jais susitikti. Ir kad už juos galima pasimelsti, kad jiems būtų geriau.

Migdau mergaites, Agnė antram aukšte (lovos), aš su Milda - pirmam.
- mama, čia tu man galvą paglostei?
- ne, aš gi pirmam aukšte.
iki šiol Agnė įsitikinus, kad tai buvo angelas.

prieš miegą Agnė šaukia iš lovos:
- tėėėėtiiii! surask mano vėžliuką.
tėtis suranda, paduoda.
- mama, įsivaizduoji, aš paprašiau Dievo, kad atsirastų mano vėžliukas ir tėtis jį surado!
tiesą sakant, Dievo pagalbos tėčiui tikrai reikėjo, kitaip be šansų būtų surasti trijų cm. ilgio vėžliuką tame chaose, kuris vadinasi vaikų kambarys.

Agnės įžvalgos apie šeimą

- mama, o kodėl mes negalim eiti pas Ūlą?
- nes šiandien Ūlos tėtis namie ir jie nori pabūti visa šeima. tu gi irgi mėgsti pabūti visa šeima kai tėtis namie?
- neSSamonė! - staiga supyksta Agnė, - kai mūsų tėtis namie, jus šnekat apie visokias neSSamones, ir tai nėra, kad būnam visa šeima!

- mama, jus su tėčiu vienas kitam šypsojotės turbūt tik vestuvių nuotraukose.

Agnė lauke rado švirkštą, aš kiek perdėtai sureagavau: "mesk greičiau jį, tu KĄĄ!", Agnė išsigando mano tokios reakcijos, bandau pasiteisint:
- negalima liesti lauke rastų švirkštų, gi gali apsikrėst tokiom ligom, nuo kurių ir nepasveiksta.
- jau geriau apsikrėsiu ir numirsiu, negu su tokiais tėvais gyvent!

pasiteisinimui parašysiu kad pusę lapkričio ir beveik visą gruodį sirgom, tai nuotaikos gerokai pavargusios.

sunki vaikystė

Agnytė biški prisidirbo, pasiautėjo, pasiautėjo, po to atėjo ir atsiprašė. bandau ją kažkaip paguosti:
- šiandien tau sunki diena, ar ne?
- taiiip, - graudžiai. - ir apskritai mano visa vaikystė sunki...

realistė

kai buvau maža, ir prašydavau tėtės mane panešti, jis visuomet paklausdavo, o ar aš jį nešiosiu kai jis bus senas. atsakydavau kad nešiosiu. aišku, kad suprasdavau kad nepakelsiu jo tokio didelio ir nepanešiu, ir be to - visai nemelavau. tiesiog kažkaip atrodė kad kai ateis laikas - ir sprendimas kažkoks atsiras. be to ta ateitis atrodė tokia nereali, kad jau jeigu ji ateis, toks menknekis kaip pakelti savo tėtį irgi taps visai realus.
dabar kai jau aš didelė, tėtis kartais panešioja Agnę, ir irgi kaskart jos paklausia, ar ji jį nešios kai anas bus senas. Agnė kaskart išpūtus akis atsakinėja, kad aišku ne, kaip gi ji jį pakels. realistė.
(savo pasiteisinimui, galiu tik pastebėti kad prieš 30 metų mano tėtis buvo kur kas lengvesnis).

šiandien kita istorija iš realybės suvokimo serijos.
Agnė vis pasvajoja apie kačiuką. bet jai jau buvo paaiškinta kad tėtis neleidžia (o prie ko čia mama, aš tai leisčiau :) ). šiandien važiuojant iš Lesės, Agnė klausia kodėl gi tėtis nenori laikyti katės. aiškinu, kad jis nenori ja rūpintis, nes ir taip turi vedžioti Basiuką du kartus į dieną. Agnė sako, kad ji pati rūpintusi. aiškinu, kad aš tėčiui irgi žadėjau rūpintis Basiuku, bet va taip išėjo, kad tenka jam, ir dabar jis taip paprastai nepatikės pažadais.
vakare migdau Agnę. Ji dažnai masto prieš miegą. atsisuka, klausia manęs kaip reikia rūpintis kačiuku. sakau, kad reikia valyt kačių tualetą (ji matė kaip aš tai darau), pakeisti vandenį ir pašerti. na, pažaisti, paglostyti, kartais nuvežti pas gydytoją. klausiu:
- kodėl klausi, svarstai ar galėtum pati viena rūpintis kačiuku?
- taip.
po kiek laiko:
- žinai, tualeto tai turbūt negalėčiau valyt...

atsiprašau

man ne taip seniai atėjo supratimas, kad nelaimingumo būsena labiau priklauso nuo to, kiek aš sugebu priš..ti kitiems, o ne kiek man buvo priš..ta. taip pat ir stebuklingo žodžio "atsiprašau" galia. didžiąją savo gyvenimo dalį nemokėjau atsiprašyti. na tas priverstinis "atsprš", kad mama leistų išeiti iš kampo nesiskaito.
o dabar apie Agnę. kadangi ji jau neina į darželį, jaučiu padidintą pareigą ją visaip auklėti. ir supažindinti su savo atradimais. kartais nesiskaitau su tuo kad jai viso labo 4, bet gal ir gerai, nes su tuo atsiprašau tai visai pavyko.
kartą Agnė susipyko su tėčiu, ir kažką jam iš to pykčio blogo pasakė ar padarė. kažką tokio nedidelio, na tipo liežuvį parodė ar pažadėjo jo drabužius paslėpti, na kaip visada. atėjo pas mane visa tokia nelaiminga. sakau (visai geranorišku balsu):
- kaip tu jautiesi, po to kai tėčiui taip padarei?
- blogai, - atsako
- žinai, - sakau, - jeigu tu nueitum ir atsiprašytum, tau iškart palengvėtų.
ji sako ne, man sunku. sakau:
- bet dabar tau yra sunkiau, negu būtų, kai atsiprašytum.
nuėjo. nu galvoju kas dabar bus. dar ir tėtis kartais mėgsta moralus paskaityt, tada jau tikrai lengviau nebus :) ateina. na sakau, ar palengvėjo.
- ne, - sako, - dabar DAR SUNKIAU.
ech, nepavyko. o gaila. bet paskui žiūriu - žaidžia sau patenkinta, ir viskas jai gerai, visai nesunku. ir po tos dienos prasidėjo - atsiprašo visko ir visų. matyt visgi jai tada palengvėjo. atsiprašo net ir tada, kai niekas nežino kad ji kažką pridarė "mama, atsiprašau kad aš sušlapinau kilimą", -  "????", - "na kai aš ant tavęs pykau, tai sušlapinau kilimą savo kambary". atsiprašo manęs kai susipykstam. kadangi vienas kaltas niekada nebūna  - gaunu ir aš atsiprašyti. dažniausiai kad piktai šnekėjau. tas atsiprašymas man akis atvėrė - kiek daug konfliktų pas mus tik dėl to kad aš piktai šneku. ir - gėda-pelėda man - dažniausiai kai susipykstam, pirma atsiprašo Agnė.

biški ne į temą, šios dienos frazė:
- Mildute, o tu su manim susitaikysi? oi, mes gi nesipykom.

ate darželi

šiais metais priėmėm keistą (net ir patiems sau) sprendimą - nebeleisti Agnės į darželį. nežinau, ar tik šįmet ar iki mokyklos, priklausys nuo ... turbūt vėjo. na, tiesa sakant mūsų sprendimas stebina net mane pačią. bet apie viską iš eilės.
dar prieš metus labai džiaugėmės mūsų nuostabiu darželiu - ir Agnei ten patiko, ir man. na, buvo toks mažutis minusiukas - grįžus po darželio Agnė namie buvo, kaip čia švelniai parašyt - LABAI blogos nuotaikos. nu praktiškai neįmanoma buvo susišnekėti. KASDIEN. buvo jos labai gaila ir savęs, nes labai sunku atremti tas pykčio "atakas". kadangi pati dažnai laiką praleisdavau darželyje, ir nemačiau ten nieko TOKIO, ir Agnė ten ėjo labai noriai tai laukėm. nurašėm tą adaptacijos laikotarpiui. pasidarė biški neramu kai jis užtrūko 3, paskui 4, paskui 5 mėnesius, ir tada prisiprašėm "pusmečio įvertinimui" - tai toks ilgas pokalbis su auklėtojomis. Nustebau, kaip skyrėsi Agnė darželyje ir namie. o tada ji susirgo. o tada grįžo, ir po pirmos dienos pareiškė kad nebenori eiti į darželį. ir tada pradėjom ieškoti problemų :)
darželyje problemų suradom nesunkiai, bet ar čia "tos" problemos dėl kurių Agnei ten buvo negerai - nebuvau ir nesu tikra. Ir šiaip misija pasirodė beviltiška - na iš tikrųjų - ką gali pakeisti kai vienam vaikui iš grupės yra kažkas negerai, be to negerai ne darželyje (kur ji yra labai gera mergaitė - brr, mane jau purto nuo šių žodžių), o namie.
laukėm nesulaukėm vasaros atostogų. Kadangi pagal pirminį planą šios atostogos turėjo būti paskutinės man su vaikais, o rudenį ketinau grįžti į darbą, jos ... buvo puikios! Mes nieko ypatingo nedarėm, tiesiog leidom laiką. Pridarėm krūvą darbelių, peržaidėm krūvą žaidimų, lankėmės svečiuose ir priiminėjom pačios. kaip paskutinėmis dienomis :) ir ką gi - Agnė atkuto, jokio pykčio, jokių užsidarymų kambaryje; keiksmažodžių vartojimą ir kt. mažamečių kovos būdus išgyvendinom per kelias savaites. Nu bliamba, jau tada man pradėjo kirbėti mintis nebegrįžti į darbą. Tą galu gale ir padariau (tiksliau nepadariau) - į darbą nutariau negrįžti dar vienus metus (iki Mildutės 3), Agnę iš darželio atsiėmiau, ir dabar va, kaip sako mano mama, degraduojam namuose trise.
Agnei palengvėjo. negaliu pasakyti kad ji apsidžiaugė kad nereikės eiti į darželį. per išleistuves ji vos neapsiverkė, ir su vaikais žaidė linksmai ir su auklėtoja šnekėjo. bet pažiūrėjus į ją - toks įspūdis kad atsikratė sunkios naštos.
Aš vis dar pasimetus. Neramu dėl kitų metų, neramu dėl mokyklos iš kurios nepabėgsi. Ir apskritai - kodėl taip išėjo?

mokytoja

Agnė moko mane kaip bendrauti su vyru:
- mama, jeigu tu klausi tėtės ką jis veikė darbe o jis tau neatsako, tai tu neklausinėk "nu ką tu veikei? kodėl tu man neatsakai?". tu tiesiog jam pati papasakok kas tau nutiko per dieną, o tada, pamatysi, ir jis tau papasakos.

Agnė pasakoja tetai Nastiai, kad kai užaugs, dažysis, kaip ir ji. Nastia:
- tai kai tu užaugsti, busi tokia kaip aš?
- ne. aš nerukysiu.

skyrybos

Agnė varto pasakų knygą ir skaito man pasaką:
- viena moteris turėjo vyrą ir jie dažnai pykosi. ji nervavosi, neprašė jo paruošti jai kavos (šitas tai geras, va pasirodo ką aš darau kai pykstu), o paskui nuo jo atsiskyrė ir surado kitą vyrą.
- o kita moteris pykosi su savo vyru ir iš to pikčio pavirto drakonu ir jį nužudė.
patikinau Agnę, kad mes su tėčiu nesiruošiam skirtis, ir aš netgi neplanuoju jo nužudyti. tuomet dar išgirdom patarimų, kaip turėtų elgtis sutuoktiniai kad nesusipyktų ir tema buvo baigta.

Biblijos traktavimas

Agnė "skaito" Šventą Raštą:
"Jėzus užlipo ant kalno ir Jį prikalė prie kryžiaus. Tada Jis suprato, kad čia ne Jo bausmė, o plėšikų bausmė, ir todėl nusprendė po trijų dienų atsigauti."

Senovė

- mama, kaip gerai žmonės senovėje gyveno...
- kodėl?
- nes galėjo turėti arkliuką, kitus gyvulius.
provokuoju:
- bet senovėje jie neturėjo televizoriaus. ar iškeistum televizorių į arkliuką?
ilgai mastė:
- ne, neiškeisčiau. o tu?
- aš tai iškeisčiau.
vėl ilgai masto:
- na tada ir aš iškeisčiau

nusikaltelis

kurią čia dieną Arūnas grįžo ir pasigyrė protokolu - sustabdė policija nes technikinė pasirodo buvo pasibaigus. Agnė labai daug neklausinėjo bet viską girdėjo.
vakar prisipažįsta
 - mama, žinai, aš labai verkiau, nes tėtį gali pasodinti į kalėjimą.
- ?????
- na, jis netvarkingai vairavo ir policija jį pagavo.

kas mane nustebino ir nuliūdino - tai kad ji kelias dienas su šiuo nerimu gyveno ir nesidalino.

erzina

- mama, žinai, kai jus verčiat mus eit miegoti, o patys paskui nemiegosit, mane tas labai erzina. ir aš tada einu ir darau kažką kas jums nepatinka. o kai tu buvai maža, tau taip nebuvo?

linksmi susitikimai

ruošiuosi vakare eiti susitikti su draugėmis.
- mama, o kur jus su draugėmis eisit susitikti?
- į kavinę.
pasipiktinus:
- o kodėl tu visada taip linksmai susitinki??!

Agnė pyksta

šiuo metu patys juokingi pasisakymai - kuomet pyksta. o gal čia man kažkas negerai, kad nesurandu  ko nors gero parašyti :)

vietoj darželio buvom x-planet žaidimų aikštelėje. po aikštelės Agnė siūlo "dar kur nors nuvažiuoti". aš aišku nesutinku.
- mama, taip nesąžininga, aš sutikau su tavo pasiūlymu važiuoti į x-planet, o tu su mano pasiūlymu nesutinki!

- jeigu tu man ..... (kažko nepadarysi ar neduosi), aš paimsiu pasą, piniginę ir išeisiu pas babą!

apie viską po truputį

Žaidžiam žaidimą "ką paimtum į mėnulį"

- mama, o kaip žmonės įskrenda į mėnulį?
- hmm, jie neĮskrenda, o atskreda ANT jo
- mama, bet aš bijočiau skristi į mėnulį
- kodėl?
- nes bijau nukristi
- kur nukristi??
- ant žemės!
- nee, iš mėnulio negalima nukristi, - pradedu aiškint gravitacijos dėsnius. Agnė piktai nutraukia:
- tu nieko nežinai! Galima nukristi! Aš vieną kartą nukritau! Ant žemės! Ir labai užsigavau!
- o kada čia buvo? - bandau išsklaidyt įtampą
- sapne...

Agnytė labai moka spekuliuoti visokiomis meilės-rūpesčio temomis

- mama, žinai kodėl aš manau kad tu manimi nesirūpini?
-?
- nes tu man neleidi daryt visko ką aš noriu.

Žaidėm su Agne visą rytą - klijavom, žaidėm mamą-dukrą, statėm namą iš baldų. galiausiai sugalvojau kad nebenoriu daugiau žaisti, o noriu pasiūti. Agnė nenusileido, vis kalbino, galvojo naujus argumentus. Galiausiai, kai suprato kad nieko nebus, įtūžo:
- aš tave išššmesiu! pro langą! o į konteinerį pati įlipk!

Daugiau negu mėnesį sirgdama, Agnė jaučiasi pakalus visokiuose medicinos reikaluose. Arūnas pasiskundė kad jam skauda ausį.

- čia pas tave gripuolis. reikia išplauti su daug vandens. tiesiog įpilti į ausį daug vandens. ne, geriau išspausti svogūnų sulčių, sulašinti į ausį, o ant viršaus - daug vandens.

dar apie pykčio kopėčias

iš Roso Kempbelo knygos "kaip tvarkytis su vaiko pykčiu" 

didelėmis raidėmis parašyti labiausiai teigiami tos pakopos pykčio išreiškimo būdai

ПОЗИТИВНЫЕ СПОСОБЫ ВЫРАЖЕНИЯ ГНЕВА

1. ВЕЖЛИВОСТЬ • СТРЕМЛЕНИЕ НАЙТИ РЕШЕНИЕ • ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ. ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА, БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ.
2. ВЕЖЛИВОСТЬ • ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА, БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ.

СОЧЕТАНИЕ ПОЗИТИВНЫХ И НЕГАТИВНЫХ СПОСОБОВ ВЫРАЖЕНИЯ ГНЕВА

3. ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА. БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме.
4. ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА, БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты.
5. ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • ВЫРАЖАЕТСЯ ОСНОВНАЯ ЖАЛОБА, БЕЗ УКЛОНЕНИЙ В СТОРОНУ • ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Словесные оскорбления.
6. ЛОГИЧЕСКОЕ МЫШЛЕНИЕ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Выражаются жалобы, не имеющие отношения к делу.

В ОСНОВНОМ НЕГАТИВНЫЕ СПОСОБЫ ВЫРАЖЕНИЯ ГНЕВА

7. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Выражаются жалобы, не имеющие отношения к делу • Эмоционально-разрушительное поведение.
8. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Выражаются жалобы, не имеющие отношения к делу • Словесные оскорбления • Эмоционально-разрушительное поведение.
9. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Выражаются жалобы, не имеющие отношения к делу • Словесные оскорбления • Эмоционально-разрушительное поведение.
10. ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • Гнев выражается а громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Бросание предметов • Эмоционально-разрушительное поведение.
11. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Бросание предметов • Эмоционально-разрушительное поведение.

НЕГАТИВНЫЕ СПОСОБЫ ВЫРАЖЕНИЯ ГНЕВА

12. ГНЕВ НАПРАВЛЯЕТСЯ НА ВЫЗВАВШИЙ ЕГО ОБЪЕКТ • Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Разрушение предметов • Словесные оскорбления • Эмоционально разрушительное поведение.
13. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смешается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Разрушение предметов • Словесные оскорбления • Эмоционально-разрушительное поведение.
14. Гнев выражается в громкой и невежливой форме • Ругательства и проклятия • Гнев смещается с вызвавшего его объекта и направляется на другие объекты • Разрушение предметов • Словесные оскорбления • Физические оскорбления • Эмоционально-разрушительное поведение.
15. Пассивно-агрессивное поведение.

pykčio kopėčios

kažkada rašiau apie tokią knygą, kaip valdyti vaikų ir šiaip (tarkim - savo) pyktį. pagalvojus, labai gera knyga. dar geriau pagalvojus - taikau tai ką perskaičiau gyvenime iki šiol. bet visai neseniai pritaikėm apčiuopiamai.

po kelių mėnesių darželyje Agnei matyt įvyko kažkokia darželio krizė, ir mes namie gavom progą pažinti įvairiausius vaikų pykčio išraiškos būdus. būdai būdais, bet ji pyko taip dažnai, kad ir aš atradau savyje iki tol neregėtas galimybes išreikšti pyktį :))) šiaip buvo gan liūdna, nes pykti ji pradėdavo tik atsikėlus ir nenustodavo net mieganti.

tada surašėm mūsų asmenines "pykčio kopėčias". pakopų gavosi nedaug - tik 3, ir vidurinės šiaip galėtų nebūti.

viršutinėje (besišypsančioje) pakopoje nutarėm kaip GALIMA pykti. vidurinė - nei šiaip nei taip, o apatinė - kaip NEgalima pykti.
Agnei visai patiko ši idėja, ir ji įsijautė į kopėčių sudarymą - paskutiniai trys "negalima" punktai yra pasiūlyti jos.

iš nuotraukos matosi, kad šis lapas pas mus yra dažnai naudojamas. teoriškai juo reik naudotis taip: po to kai pyktis nuslūgsta, tėvas turi paraginti vaiką įvertinti kaip jis pyko, kurioje pakopoje buvo. bet kai pykstamės MES, Agnė pirma nuplėšia lapą nuo šaldytuvo ir pakiša jį man po nosim, primindama kaip nevalia pykti.
kad ir šiandien. supykau ant Agnės ir vaikštau surūgus.
- mama, tu prisimeni, ką mes surašėm?? NEGALIMA nešnekėti kai pyksti!
(Agnė dar nemoka skaityt, bet puikiai prisimena viską ką ten parašėm)

o su tuo uždarymu kambary tai visai gerai - tai buvo mano pagrindinė drausminimo priemonė, o pasirodo Agnė labai bijo kai ją uždarau. bėda ta, kad uždarau kai jau visai nesusišnekam, ir ji būna tokios būsenos kai nesuprasi ar ji bijo ar šiaip šėlsta. nebūtume apsitarę - taip ir nežinočiau... bet sutarėm kad visgi galima vaiką uždaryti kambaryje, jei kartu uždarysiu ir Basių.

moterų dalia

- Agnyte, kuo tu norėsi būti kai užaugsi?
- NE! aš nenoriu užaugti!
- kodėl???
- nes tada man reikės pagimdyt lėliuką, o jis verks, ir verks, ir verks ir aš nežinosiu kaip jį nuraminti.
- kai tu busi mama, tu žinosi kaip nuraminti savo lėliuką
- taip, bet jeigu aš nenorėsiu? aš pavyzdžiui norėsiu eiti į susirinkimą, paliksiu jį babai, o ji neturi pienuko, ir kas tada? jis verks ir verks.
- na, tu turėsi vyrą, kuris mokės nuraminti ir be pienuko.
- bet jis gi dirbs!
- hmm.. na bet tu gi galėsi ir negimdyt lėliuko kai užaugsi.
- kaip aš galėsiu jo negimdyt?? jis netilps į pilvuką ir pats gims!

apie mirtį

mirtis - populiari tema šiuo metu. labai dažnai lyg netyčiom prasprūsta istorijose kad va kažkas gyveno, kažką veikė, o paskui NUMIRĖ. na netyčiom tai netyčiom, šia tema (kaip ir apie vaikų atsiradimą) kol nepaklausia - pati nepasakoju. bet štai vakar:
- mama, papasakok man VISKĄ apie mirtį
ooooo! bet pradėjau pasakoti ir visai paprastai ir trumpai taip vat VISKĄ ir papasakojau. net pačiai nebebaisu pasidarė.