atostogos

ši savaitė man buvo sunki :)
Arūnas buvo išvažiavęs komandiruotis į kitą šalį. besiruošiant jam išskristi, kaip visada susitarėm kad Basiuką pažiūrės mano tėveliai.
- aš irgi važiuosiu su Basiuku, - tvirtai nusprendė Agnė. kai paaiškėjo kad Basiukas išvažiuos trim dienom, sutiko išvažiuoti ir trim dienom.
na galvoju, jei ji nori savarnakiškumo, negaliu gi neleisti. sutikau, bet sąžiningai galvojau kad ji ten ištvers vieną naktį, paskui jau prašysis namo. ogi Agnė nepasiprašė namo nei po pirmos nakties, nei po antros nei po trečios, netgi tada kai tėtis grįžo, ji norėjo dar vienai dienai pasilikti pas senelius...
na čia apie Agnę. kas dėl manęs - tai mano buvo labai sunku :) ypač vakarais, kai nereikėjo Agnytės migdyt. ir rytais, kai niekas nekėlė bardako :) ir šiaip nuo minties kad manęs jau tiek nereikia...

apie žaidimą

buvom mes pas vaikų psichologę, tai apart visų kitų naudingų patarimų plačiai papasakojo apie žaidimus, tai pasidalinsiu.
pasirodo, su vaikais žaisti būtina ir reikia tam skirti pakankamai laiko. per žaidimą su mama/tėčiu vaikas atsipalaiduoja nuo jį kankinančių emocijų, kurių prisikaupia per dieną. (ir nesvarbu ar jis darže buvo ar pas močiute ar su ta pačia mama visą dieną praleido). na, čia panašiai kaip mums išsikalbėti su drauge. na bet kad tas žaidimas būtų toks kaip pokalbis su drauge, reikia laikytis taisyklių:
1. skirti tam laiko. žaidimas - tai yra poreikis, psichologės palyginimas - jei šiandien blogas oras, aš vistiek turiu juo kvėpuoti, negaliu pasakyti kad ai kvėpuosiu rytoj kai oras pasitaisys. aišku kyla klausimas - kas būna kai nežaidi? pasak jos kad dauguma tėvų intuityviai visgi žaidžia pakankamai, bet jei ne - tai "galit atvesti pas mane, mes čia pažaisim".
2. žaidžiant reikia visiškai nusileisti į vaiko lygi, ir fiziškai ir morališkai. fiziškai - atsisėsti ant grindų, pritūpti ar kaip patogu. morališkai - nemokyti (ypač nemokyti kaip reikia žaisti), neklausinėti (o kiek čia pas tave tų paršiukų, paskaičiuojam), nerodyti iniciatyvos. neturi būti jokių taisyklių, jei sumastys nužudyti visas savo lėles, tai kad ir esat pacifitasi - nedrauskite. na, kaip ir per pokalbį su drauge - gi kai išsipasakoji kad "visi vyrai kiaulės" - abi suprantat kad taip nėra.
3. palaikyti žaidimą - arba dalyvauti jame (vaikas ruošia maistą - jus valgot), arba jei vaikas nepriima taip žaisti - atkartoti jo žaidimą (tipo kartu ruošiat valgyt jo lėlytėms)
4. žaidžiant kuo daugiau žiūrėt į akis, paglostyt, apkabinti, paliesti.

po tos paskaitos apie žaidimus man daug kas paaiškėjo.
1. kodėl Agnė visada prašo pažaisti. joo, reiks matyt nevien abiems patinkančia veikla užsiimti, bet ir skirti laiko vien Agnės mėgstamiems žaidimams :) ypač be taisyklių :)
2. kodėl Agnė supyksta kai bandau pakeisti žaidimą į tą kuris man labiau patinka (rodau iniciatyvą)
3. kodėl Agnė ignoruoja (kartais) mano iniciatyvą žaidime. pvz. "mama aš paruošiu tau kokteilį", "aš nenoriu kokteilio, paruošk prašau obuolių sulčių", "mama, štai tavo kokteilis".

sausainiai

Ateina Agnė pas mane iš ryto su puse pakelio sausainių "gaidelis":
- mama, kiek tu norėsi sausainių kai norėsi?
hmm, kas čia per klausimo forma?
- ačiū Agnyte, aš dabar nenoriu sausainių.
- bet kiek tu norėsi KAI NORĖSI? vieno ar dviejų?
- vieno :)
po kiek laiko - atneša man pakelį, kuriame vienas sausainis telikęs:
- mama, palikau, kai norėsi - galėsi suvalgyti.

dar pamastymai apie amžinybę

- Agne, o tavo sesutė (toks išsigalvotas personažas) tikra?
- tikra, bet jau mirusi.
- o kada ji numirė?
- kai tu Mildutę gimdei.
.... po kiek laiko
- sesutė nežino kada ji numirė. ji gi danguje, o ten nėra laiko! tai kaip ji gali žinoti kiek jau ji numirusi?
....
- kai žmogus numiria, ir jis negali judėti, kalbėti, ....[išplėstinis pasakojimas ko negali numiręs žmogus] ir jį užkasa ir jis nieko nejaučia. tai kaip jis jaučia kad jis jau danguje pas Dievą?

laisvas laikas

neseniai supratau, kad beveik nepraleidžiam su Agne laiko dviese. arba visa šeima arba trise su Mildute. bandau taisyt padėti - jau du kartus buvom ištrukusios iš namų. na tai dabar pradedu suprasti, kad nelabai mum yra ką veikti tokio, kad patiktų abiems.
pirma, buvom kirpykloje (apkirpo abi) ir papietavom pas kiniečius (šitas irgi sutartinai tiko abiems)
šiandien galvoju nuvažiuosim nupirksim Agnei drabužių rudeniui. Agnei mintis patiko, bet galiausiai apie valandą apžiūrinėjom žaislų parduotuvių asortimentą (man pirma patiko, paskui nusibodo), o kai nupirkom žadėta VIENĄ žaisliuką, Agnė norėjo tik vieno - grįžti ir žaisti su juo. taigi šį kartą pabuvimas dviese neįvyko. ir tiesa sakant neturiu minčių ką tokio galėsim nuveikti kitą kartą...

apie mirtį

mirtis - pastarujų savaičių tema.

rytas, visi miegam. atsibunda Agnė:
- mama, reikia pagalvoti - kai aš numirsiu - kas man atneš gėlių?
- ????????? o kodėl čia tu taip numirsi?..
- na, kai pasensiu.
fuuuu, iš to palengvėjimo net pamiršau pirminį klausimą

- Agnyte, ar galima duoti Mildutei pažaisti su Martynu (Agnės lėlė, kažkada labai-labai artima).
- galima. kitą kartą gali jau neklausti, nes jis jau miręs.
šiaip iki šiol Agnės žaislai buvo tikri arba netikri. Tikri - kai ji su jais žaidžia, ir tada jų negalima duoti Mildutei. netikri - kai nežaidžia. o dabar va pasirodo ir numirti gali.

apie rusus ir Rusiją

- mama, o kur gyvena žmonės kurie rusiškai kalba?
- Rusijoj.
- o kodėl baba Nata neina į Rusija?
- ...
diedos mama - baba Tania - gyvena Rusijoj. Na, gyveno Lietuvoj, o paskui grįžo į Rusiją. pranešu apie tai Agnei.
- o Rusija toli?
- labai toli.
- tai jai reikėjo ten skristi. Su lektuvu arba balionu. ji skrido?
- ne, ji traukiniu važiavo. taip pigiau. bet važiavo laaabai ilgai, dvi dienas.
- o kaip ji ten miegojo?
- taigi traukiny yra lovos!
- neeee, - žiūri į mane taip, lyg didžiausią nesamonę sukalbėjau :)