realistė

kai buvau maža, ir prašydavau tėtės mane panešti, jis visuomet paklausdavo, o ar aš jį nešiosiu kai jis bus senas. atsakydavau kad nešiosiu. aišku, kad suprasdavau kad nepakelsiu jo tokio didelio ir nepanešiu, ir be to - visai nemelavau. tiesiog kažkaip atrodė kad kai ateis laikas - ir sprendimas kažkoks atsiras. be to ta ateitis atrodė tokia nereali, kad jau jeigu ji ateis, toks menknekis kaip pakelti savo tėtį irgi taps visai realus.
dabar kai jau aš didelė, tėtis kartais panešioja Agnę, ir irgi kaskart jos paklausia, ar ji jį nešios kai anas bus senas. Agnė kaskart išpūtus akis atsakinėja, kad aišku ne, kaip gi ji jį pakels. realistė.
(savo pasiteisinimui, galiu tik pastebėti kad prieš 30 metų mano tėtis buvo kur kas lengvesnis).

šiandien kita istorija iš realybės suvokimo serijos.
Agnė vis pasvajoja apie kačiuką. bet jai jau buvo paaiškinta kad tėtis neleidžia (o prie ko čia mama, aš tai leisčiau :) ). šiandien važiuojant iš Lesės, Agnė klausia kodėl gi tėtis nenori laikyti katės. aiškinu, kad jis nenori ja rūpintis, nes ir taip turi vedžioti Basiuką du kartus į dieną. Agnė sako, kad ji pati rūpintusi. aiškinu, kad aš tėčiui irgi žadėjau rūpintis Basiuku, bet va taip išėjo, kad tenka jam, ir dabar jis taip paprastai nepatikės pažadais.
vakare migdau Agnę. Ji dažnai masto prieš miegą. atsisuka, klausia manęs kaip reikia rūpintis kačiuku. sakau, kad reikia valyt kačių tualetą (ji matė kaip aš tai darau), pakeisti vandenį ir pašerti. na, pažaisti, paglostyti, kartais nuvežti pas gydytoją. klausiu:
- kodėl klausi, svarstai ar galėtum pati viena rūpintis kačiuku?
- taip.
po kiek laiko:
- žinai, tualeto tai turbūt negalėčiau valyt...

atsiprašau

man ne taip seniai atėjo supratimas, kad nelaimingumo būsena labiau priklauso nuo to, kiek aš sugebu priš..ti kitiems, o ne kiek man buvo priš..ta. taip pat ir stebuklingo žodžio "atsiprašau" galia. didžiąją savo gyvenimo dalį nemokėjau atsiprašyti. na tas priverstinis "atsprš", kad mama leistų išeiti iš kampo nesiskaito.
o dabar apie Agnę. kadangi ji jau neina į darželį, jaučiu padidintą pareigą ją visaip auklėti. ir supažindinti su savo atradimais. kartais nesiskaitau su tuo kad jai viso labo 4, bet gal ir gerai, nes su tuo atsiprašau tai visai pavyko.
kartą Agnė susipyko su tėčiu, ir kažką jam iš to pykčio blogo pasakė ar padarė. kažką tokio nedidelio, na tipo liežuvį parodė ar pažadėjo jo drabužius paslėpti, na kaip visada. atėjo pas mane visa tokia nelaiminga. sakau (visai geranorišku balsu):
- kaip tu jautiesi, po to kai tėčiui taip padarei?
- blogai, - atsako
- žinai, - sakau, - jeigu tu nueitum ir atsiprašytum, tau iškart palengvėtų.
ji sako ne, man sunku. sakau:
- bet dabar tau yra sunkiau, negu būtų, kai atsiprašytum.
nuėjo. nu galvoju kas dabar bus. dar ir tėtis kartais mėgsta moralus paskaityt, tada jau tikrai lengviau nebus :) ateina. na sakau, ar palengvėjo.
- ne, - sako, - dabar DAR SUNKIAU.
ech, nepavyko. o gaila. bet paskui žiūriu - žaidžia sau patenkinta, ir viskas jai gerai, visai nesunku. ir po tos dienos prasidėjo - atsiprašo visko ir visų. matyt visgi jai tada palengvėjo. atsiprašo net ir tada, kai niekas nežino kad ji kažką pridarė "mama, atsiprašau kad aš sušlapinau kilimą", -  "????", - "na kai aš ant tavęs pykau, tai sušlapinau kilimą savo kambary". atsiprašo manęs kai susipykstam. kadangi vienas kaltas niekada nebūna  - gaunu ir aš atsiprašyti. dažniausiai kad piktai šnekėjau. tas atsiprašymas man akis atvėrė - kiek daug konfliktų pas mus tik dėl to kad aš piktai šneku. ir - gėda-pelėda man - dažniausiai kai susipykstam, pirma atsiprašo Agnė.

biški ne į temą, šios dienos frazė:
- Mildute, o tu su manim susitaikysi? oi, mes gi nesipykom.

ate darželi

šiais metais priėmėm keistą (net ir patiems sau) sprendimą - nebeleisti Agnės į darželį. nežinau, ar tik šįmet ar iki mokyklos, priklausys nuo ... turbūt vėjo. na, tiesa sakant mūsų sprendimas stebina net mane pačią. bet apie viską iš eilės.
dar prieš metus labai džiaugėmės mūsų nuostabiu darželiu - ir Agnei ten patiko, ir man. na, buvo toks mažutis minusiukas - grįžus po darželio Agnė namie buvo, kaip čia švelniai parašyt - LABAI blogos nuotaikos. nu praktiškai neįmanoma buvo susišnekėti. KASDIEN. buvo jos labai gaila ir savęs, nes labai sunku atremti tas pykčio "atakas". kadangi pati dažnai laiką praleisdavau darželyje, ir nemačiau ten nieko TOKIO, ir Agnė ten ėjo labai noriai tai laukėm. nurašėm tą adaptacijos laikotarpiui. pasidarė biški neramu kai jis užtrūko 3, paskui 4, paskui 5 mėnesius, ir tada prisiprašėm "pusmečio įvertinimui" - tai toks ilgas pokalbis su auklėtojomis. Nustebau, kaip skyrėsi Agnė darželyje ir namie. o tada ji susirgo. o tada grįžo, ir po pirmos dienos pareiškė kad nebenori eiti į darželį. ir tada pradėjom ieškoti problemų :)
darželyje problemų suradom nesunkiai, bet ar čia "tos" problemos dėl kurių Agnei ten buvo negerai - nebuvau ir nesu tikra. Ir šiaip misija pasirodė beviltiška - na iš tikrųjų - ką gali pakeisti kai vienam vaikui iš grupės yra kažkas negerai, be to negerai ne darželyje (kur ji yra labai gera mergaitė - brr, mane jau purto nuo šių žodžių), o namie.
laukėm nesulaukėm vasaros atostogų. Kadangi pagal pirminį planą šios atostogos turėjo būti paskutinės man su vaikais, o rudenį ketinau grįžti į darbą, jos ... buvo puikios! Mes nieko ypatingo nedarėm, tiesiog leidom laiką. Pridarėm krūvą darbelių, peržaidėm krūvą žaidimų, lankėmės svečiuose ir priiminėjom pačios. kaip paskutinėmis dienomis :) ir ką gi - Agnė atkuto, jokio pykčio, jokių užsidarymų kambaryje; keiksmažodžių vartojimą ir kt. mažamečių kovos būdus išgyvendinom per kelias savaites. Nu bliamba, jau tada man pradėjo kirbėti mintis nebegrįžti į darbą. Tą galu gale ir padariau (tiksliau nepadariau) - į darbą nutariau negrįžti dar vienus metus (iki Mildutės 3), Agnę iš darželio atsiėmiau, ir dabar va, kaip sako mano mama, degraduojam namuose trise.
Agnei palengvėjo. negaliu pasakyti kad ji apsidžiaugė kad nereikės eiti į darželį. per išleistuves ji vos neapsiverkė, ir su vaikais žaidė linksmai ir su auklėtoja šnekėjo. bet pažiūrėjus į ją - toks įspūdis kad atsikratė sunkios naštos.
Aš vis dar pasimetus. Neramu dėl kitų metų, neramu dėl mokyklos iš kurios nepabėgsi. Ir apskritai - kodėl taip išėjo?

mokytoja

Agnė moko mane kaip bendrauti su vyru:
- mama, jeigu tu klausi tėtės ką jis veikė darbe o jis tau neatsako, tai tu neklausinėk "nu ką tu veikei? kodėl tu man neatsakai?". tu tiesiog jam pati papasakok kas tau nutiko per dieną, o tada, pamatysi, ir jis tau papasakos.

Agnė pasakoja tetai Nastiai, kad kai užaugs, dažysis, kaip ir ji. Nastia:
- tai kai tu užaugsti, busi tokia kaip aš?
- ne. aš nerukysiu.