ate darželi

šiais metais priėmėm keistą (net ir patiems sau) sprendimą - nebeleisti Agnės į darželį. nežinau, ar tik šįmet ar iki mokyklos, priklausys nuo ... turbūt vėjo. na, tiesa sakant mūsų sprendimas stebina net mane pačią. bet apie viską iš eilės.
dar prieš metus labai džiaugėmės mūsų nuostabiu darželiu - ir Agnei ten patiko, ir man. na, buvo toks mažutis minusiukas - grįžus po darželio Agnė namie buvo, kaip čia švelniai parašyt - LABAI blogos nuotaikos. nu praktiškai neįmanoma buvo susišnekėti. KASDIEN. buvo jos labai gaila ir savęs, nes labai sunku atremti tas pykčio "atakas". kadangi pati dažnai laiką praleisdavau darželyje, ir nemačiau ten nieko TOKIO, ir Agnė ten ėjo labai noriai tai laukėm. nurašėm tą adaptacijos laikotarpiui. pasidarė biški neramu kai jis užtrūko 3, paskui 4, paskui 5 mėnesius, ir tada prisiprašėm "pusmečio įvertinimui" - tai toks ilgas pokalbis su auklėtojomis. Nustebau, kaip skyrėsi Agnė darželyje ir namie. o tada ji susirgo. o tada grįžo, ir po pirmos dienos pareiškė kad nebenori eiti į darželį. ir tada pradėjom ieškoti problemų :)
darželyje problemų suradom nesunkiai, bet ar čia "tos" problemos dėl kurių Agnei ten buvo negerai - nebuvau ir nesu tikra. Ir šiaip misija pasirodė beviltiška - na iš tikrųjų - ką gali pakeisti kai vienam vaikui iš grupės yra kažkas negerai, be to negerai ne darželyje (kur ji yra labai gera mergaitė - brr, mane jau purto nuo šių žodžių), o namie.
laukėm nesulaukėm vasaros atostogų. Kadangi pagal pirminį planą šios atostogos turėjo būti paskutinės man su vaikais, o rudenį ketinau grįžti į darbą, jos ... buvo puikios! Mes nieko ypatingo nedarėm, tiesiog leidom laiką. Pridarėm krūvą darbelių, peržaidėm krūvą žaidimų, lankėmės svečiuose ir priiminėjom pačios. kaip paskutinėmis dienomis :) ir ką gi - Agnė atkuto, jokio pykčio, jokių užsidarymų kambaryje; keiksmažodžių vartojimą ir kt. mažamečių kovos būdus išgyvendinom per kelias savaites. Nu bliamba, jau tada man pradėjo kirbėti mintis nebegrįžti į darbą. Tą galu gale ir padariau (tiksliau nepadariau) - į darbą nutariau negrįžti dar vienus metus (iki Mildutės 3), Agnę iš darželio atsiėmiau, ir dabar va, kaip sako mano mama, degraduojam namuose trise.
Agnei palengvėjo. negaliu pasakyti kad ji apsidžiaugė kad nereikės eiti į darželį. per išleistuves ji vos neapsiverkė, ir su vaikais žaidė linksmai ir su auklėtoja šnekėjo. bet pažiūrėjus į ją - toks įspūdis kad atsikratė sunkios naštos.
Aš vis dar pasimetus. Neramu dėl kitų metų, neramu dėl mokyklos iš kurios nepabėgsi. Ir apskritai - kodėl taip išėjo?

vasara ir darželis

Agnė giriasi prieš sesę
- o aš rytoj eisiu į darželį! о tu važinėsi su mama po visą miestą.
neblogi įspudžiai apie vasarą su mama...

nuojauta

koks geras dalykas - nuojauta :) šiandien taip tingėjau vesti vaikus į lauką, bet kažkas viduje kuždėjo, kad reikia - tada nuėjom į lauką su darželiu.
Agnė prasirgus mėnesį, visai nebenorėjo grįžti į darželį. bet pabuvus šiandien lauke su grupiokais, paprašė kad rytoj nebūtų savaitgalio, nes nori greičiau eiti į darželį :)) tikiuosi iki pirmadienio nuotaika nepasikeis.

pykčio kopėčios

kažkada rašiau apie tokią knygą, kaip valdyti vaikų ir šiaip (tarkim - savo) pyktį. pagalvojus, labai gera knyga. dar geriau pagalvojus - taikau tai ką perskaičiau gyvenime iki šiol. bet visai neseniai pritaikėm apčiuopiamai.

po kelių mėnesių darželyje Agnei matyt įvyko kažkokia darželio krizė, ir mes namie gavom progą pažinti įvairiausius vaikų pykčio išraiškos būdus. būdai būdais, bet ji pyko taip dažnai, kad ir aš atradau savyje iki tol neregėtas galimybes išreikšti pyktį :))) šiaip buvo gan liūdna, nes pykti ji pradėdavo tik atsikėlus ir nenustodavo net mieganti.

tada surašėm mūsų asmenines "pykčio kopėčias". pakopų gavosi nedaug - tik 3, ir vidurinės šiaip galėtų nebūti.

viršutinėje (besišypsančioje) pakopoje nutarėm kaip GALIMA pykti. vidurinė - nei šiaip nei taip, o apatinė - kaip NEgalima pykti.
Agnei visai patiko ši idėja, ir ji įsijautė į kopėčių sudarymą - paskutiniai trys "negalima" punktai yra pasiūlyti jos.

iš nuotraukos matosi, kad šis lapas pas mus yra dažnai naudojamas. teoriškai juo reik naudotis taip: po to kai pyktis nuslūgsta, tėvas turi paraginti vaiką įvertinti kaip jis pyko, kurioje pakopoje buvo. bet kai pykstamės MES, Agnė pirma nuplėšia lapą nuo šaldytuvo ir pakiša jį man po nosim, primindama kaip nevalia pykti.
kad ir šiandien. supykau ant Agnės ir vaikštau surūgus.
- mama, tu prisimeni, ką mes surašėm?? NEGALIMA nešnekėti kai pyksti!
(Agnė dar nemoka skaityt, bet puikiai prisimena viską ką ten parašėm)

o su tuo uždarymu kambary tai visai gerai - tai buvo mano pagrindinė drausminimo priemonė, o pasirodo Agnė labai bijo kai ją uždarau. bėda ta, kad uždarau kai jau visai nesusišnekam, ir ji būna tokios būsenos kai nesuprasi ar ji bijo ar šiaip šėlsta. nebūtume apsitarę - taip ir nežinočiau... bet sutarėm kad visgi galima vaiką uždaryti kambaryje, jei kartu uždarysiu ir Basių.

laisva diena

kalbamės su Arūnu kad reikia neužsibūti vakare pas senelius, nes Agnei ryt ryte anksti keltis į daržą. Agnė:
- mama, aš noriu rytoj paimti laisvą dieną!
oficialiai taip pareiškė :)

baltoji beždžionė

žaidžiam naują žaidimą - atspėk gyvūną. spėju aš. Agnė:

- šitas gyvūnas gyvena Afrikoje

- žirafa!

- ne. jis turi tris kojas, - pagalvoja, - ir vieną ranką. 

- ????? beždžionė?

- taip. BALTOJI beždžionė!

šventasis

Agnės darželis rinko savo globėją-šventąjį. na, ten ilgas procesas, viso neaprašysiu, bet paskutinis etapas - vaikai per ryto rata slaptai balsavo už vieną iš trijų - šv. Jurgį, šv. Pranciškų arba šv. Antaną.
Laimėjo šv. Jurgis - nes nugalėjo piktą slibiną :) (šv. Jurgio skulptūra yra ant pastato, kuris stovi priešais Gedimino pr. makdonaldą)
bet Agnė balsavo už šv. Antaną. kaip pati pasako, nes jis padeda surasti pamestus daiktus ir saugo nuo ligų. praktiška mergaitė :) pagalvojau, kad būt gerai išrinkti šv. Antaną mūsų namų globėju :)

sporto būrelis

jau kurį laiką vedu Agnės darželyje sporto būrelį. tiesą sakant, man tai - tikras išbandymas :)
man tai man, bet ir Agnei irgi, nes ji visai nenori dalintis mano dėmesiu (taip pati ir pasakė). per visus burelius (iki vakar) kartojosi tas pats scenarijus - Agnė su kažkuo susipyksta, arba geriausiu atveju užsigauna prieš pat burelį, pradeda vertki, aš negaliu jos raminti - ir ji supykus nedalyvvauja.
labai idomu su ja apie tai kalbėti. kai paklauaiau gal jai neidomu, atsakė :"na, su maišais aišku visai nieko būtų pašokinėt, bet..., "- kai vaikai šokinėjo su maišais Agnė gulejo kampe supykus ir tik stebėjo.
užvakar kaip visuomet pakalbėjau su ja, kad norėčiau kad ir ji sudalyvautu, kad paruošiau programą kuri jai irgi bus idomi, kad negalėsiu skirti jai dėmesio bet vistiek labai noriu kad ir ji pasidžiaugtų. ir ką gi - Agnė persilaužė! aišku, kažkiek nepasitenkinimo veide buvo, ir kažkiek pretenzijų (pvz. labai naglai nusprendė kad JI dalins mergaitėms gimnastikos juosteles. nestabdžiau), ir netgi vieną kartą buvo nukritus nusiminti bet persigalvojo. visgi, pabaigė visą būrelį ir išėjom draugiškai.
na, man tai buvo tikra dovana :) labai džiaugiuosi, ir ne tiek dėl to kad ji pasistengė dėl manęs, bet labiau - kad apsritai PASISTENGĖ. jau aš tai žinau, kiek pastangų tai gali pareikalauti :)

baeriukai

prisiminiau keletą "baerių"

prieš kelias savaites skalbiu mažą autokėdutę. Agnė klausia
- kodėl skalbi šią kėdutę
- užvažiuos Eglė, atiduosim jai(pas Eglę neseniai buvom svečiuose, ji laukėsi leliuko. šiai dienai jau laimingai susilaukus :) )
- o ji su motociklu užvažiuos?
... nežinau kodėl besilaukianti Eglė sukėlė Agnei tokį įspudį :)

esam lauke, žydram šiukšlių konteinery rausiasi benamis su džinsine striuke.
- mama, žiūrėk kaip dėdė tinka prie šiukšlių dėžės!

bandau paaiškinti Agnei savo pareigas jos naujame darželyje:
- ateisiu kelis kartus per savaitę, padėsiu aukletojai tvarkytis.
- tai tu busi aukletojos tarnaitė?

dar apie darželį

šiaip tai aš tikrai manau kad Agnei jau pats laikas eiti į darželį. mėgsta ji žaisti - ir su žaislais ir su vaikais. ir tiesa sakant po tų kelių apsilankymų darželyje jau sugebėjo susirasti dvi drauges. na bet nesiseka mums...
pradėjom "pratintis" - nuėjom - susirgom. apsveikom - grįžom (aišku, vėl su ašarom, liūdesiu) - darželyje vejauraupiai, skarlatina - vėl neinam. o paskutinis lašas, po kurio nutariau nebeleisti į daržą įki rudens - buvo:
einam į kvepavimo mankšteles. tiksliau aš einu, Agnė nenori. aiškinu "bla-bla, kad greičiau pasveiktum", - "MAMA, AŠ NENORIU PASVEIKTI! AŠ NORIU VISADA SIRGTI IR BŪTI NAMIE SU MAMA!"
na, nieko naujo, bet man tokios mintis ateidavo kažkur nuo 8 metų tik.

verkiančių vaikų darželis

diskutuojam apie darželį, na kodėl ten gera eiti (čia aš), ir kodėl negera (Agnė). klausiu
- na bet juk tu norėjai į darželį, tai kodėl tu norėjai?
Agnė atsako
- tai aš norėjau į tą darželį kuris mūsų kieme (yra pas mus kieme nuostabus darželis, bet ten mažai šansų patekti. su tuo darželiu kartais einam į lauką), o ne į šitą. tas darželis linksmas, o šitas - verkiančių vaikų darželis!

adaptacija

po ligų maratono nusprendžiau kad reik pagaliau pratintis prie darželio. dar galėsim normaliai lankyt gegužį ir birželį. taigi...
pirmą dieną Agnė labai nenorėjo eiti į darželį, bet kažkaip nuvedžiau ją iki grupės. ten ji apsiverkė ir griežtai atsisakė eit į vidų. ką gi - apsisukom ir išėjom. buvau pakankamai gudri išpešti pažadą kad rytoj eis.
rytoj ėjo... Arūnas pasakojo kad ašaros pradėjo riedėti vos įžengus į grupę. bet kadangi pažadėjo - liko. kai vėliau šnekėjo su tėčiu, į klausimą "ką veikei darželyje" atsakė "liudėjau ir verkiau"...
šiandien. nesugebėjom įkalbėti išeiti iš namų. rezultatas - tėtis pusvalandžiui pavėlavo į darbą, bet pažadą nueiti į darželį kitą dieną visgi gavau. už tai kad po darželio eis su tėčiu į baseiną.
štai tokia liudna pradžia

naujadarai

ruošiam su Agne virtinukus
- mama, aš pjaustėja. o tu voliotoja.

tėtis apsauginis

pasiimu Agnę iš darželio. aukletoja klausia, ar vyras gali atsinešti darbo grafiką, galėtume mažiau mokėt. ne, sakau, jis dirba visą dieną. sako keista, kad apsauginis, ir visą dieną... hm... nu kad sakau ne apsauginis... aukletoja - o Agnė sakė kad apsauginis... sakė, kad dirba "ten kur signalizacija"...
na jo, buvo pas mus istorija, kaip Agnė su tėčiu nuvažiavo į jo darbą ir negalėjo išeit nes neišėjo priduoti signalizacijos. dar gerai kad santechniku nepavadino, nes ilgą laiką "signalizacija" pas Agnę buvo "kanalizacija" :))

darželis

Agnytė pradėjo lankyti darželį :)
šiandien jau ėjo trečią kartą. pasiliko visai dienai :) labai patinka. jau vakar norėjo pasilikti visai dienai, bet nebuvo paruošta lovytė, tad pasiėmiau prieš pietų miegą.
nežinau ką daugiau ir rašyt apie tai... na smagu kai pasakoja kad "aš prisiminiau koks mano tėčio vardas, o kiti vaikai nepisiminė" :) smagu kad ten jai patinka. smagu ir kad nieko nepasakoja kai klausinėji - turi žmogus savo gyvenimą :)
kas dėl manęs - kolkas laikysiuos taktikos vesti Agnę į darželį mažiau negu ji nori :))) ne iš piktumo, o kad darželis būtų laukiamas malonumas o ne prievolė.