barščiai

šiandien, kol Agnė buvo darže, išvyriau barščius. grįžo Agnė (iškart po pietų, nes nemėgsta darželyje miegoti), pasiūliau jai sriubos, ji neatsisakė. suvalgė su malonumu ir klausia:
- o kada baba pas mus buvo? (mat dažniausiai barščius mums atveža baba)
- čia aš išvyriau, - ne be pasidydžiavimo pranešiau
- TUUU? tu IŠVYREI sriubą?
- na taip
- tu MOKI virti sriubą???
- na taip, - ojeei
- tu juokauji!

šventasis

Agnės darželis rinko savo globėją-šventąjį. na, ten ilgas procesas, viso neaprašysiu, bet paskutinis etapas - vaikai per ryto rata slaptai balsavo už vieną iš trijų - šv. Jurgį, šv. Pranciškų arba šv. Antaną.
Laimėjo šv. Jurgis - nes nugalėjo piktą slibiną :) (šv. Jurgio skulptūra yra ant pastato, kuris stovi priešais Gedimino pr. makdonaldą)
bet Agnė balsavo už šv. Antaną. kaip pati pasako, nes jis padeda surasti pamestus daiktus ir saugo nuo ligų. praktiška mergaitė :) pagalvojau, kad būt gerai išrinkti šv. Antaną mūsų namų globėju :)

baletas

buvom su Agne teatre. tiksliau balete - "Spragtukas". Agnei labai patiko (na, ji jauseniai žiūrinėjo ištraukas iš spragtuko baleto youtube, tada norėjo eiti. bet noras noru nesibaigė, ji įdėmiai sekė veiksmą, bandė atspėti kas vyksta (pagailėjau 5 litų programėlei įsigyti, tad seko spėlioti). pasibaigus pirmam veiksmui pasiūliau eiti namo, bet ji griežtai atsisakė.
(kai aš buvau jos amžiaus, nuo nevilties einant į baletą mane gelbėjo tik pažadėta karšto šokolado porcija per pertrauką. baisiai nuobodus reikalas man tas baletas).
iš visų instrumentų kuriuos apžiūrėjom prieš pradžią Agnei patiko kontrabosas. reiks paieškoti jai filmukų youtube su juo :)

o ką norėjau parašyt :) pasibaigus pasirodymui, visi barelinai priiminėja ovacijas, pradžiai pagrindiniai šokėjai, paskui visi kiti, paskui išėjo dirigentas, tada jis parodė žiūrovams į muzikantus, anie atsistoja.
- mama, žiūrėk, muzikantai atsistojo pažiūrėti, kas čia taip ilgai ploja!

apie dangų

- man jau tiek ilgai skauda dantuką, - skundžiasi Agnė eidama iš darželio
- kodėl gi tau jį skauda?
- aš supausi su supynėmis, ir taip stipRiai stipRiai išsisupau, kad pasiekiau dangų, ir atsikandau jo gabaliuką!
- tai dangus toks kietas buvo?
- ne, jis buvo minkštas
- hmmm. o tai jis tau įstrigo tarp dantų?
- ne, nu mama!
- tai kodėl tada skauda dantuką?
- nu tai aš paskui nukritau nuo supynių iš tiek (rodo rankomis kiek) aukštai ir užgavau dantuką!

berniukas ar mergaitė

Agnė turi tokią lėlę naujagimį. pradžiai lėlė buvo Marius, bet paskui pasiuvau jai gražią suknelę ir ji(-s) tapo Aiste.
Mildutė labai kesinosi į Aistę, todėl nupirkau jai identišką lėlę, kuri dabar nešioja vardą Marius. skiriasi tos lėlės tik suknele. bet Mildutė vistiek kesinasi į Aistę, kažkaip jos Marius jai netinka. šiandien Agnė iškėlė versiją kodėl:
- mama, o gal ji irgi nori mergaitės?

kairė-dešinė

pasirodo, Agnė jau skiria dešinę ir kairę.

- Agnyte, tu žinai kur tavo kairė koja?
- ne.
- o dešinė?
- taip, šita!
nustebau:
- o iš kur žinai???
- dieda pamokino. dešinė - čia su kuria pėlytę laikau.
(patikslinu - kompo pėlytę).

sporto būrelis

jau kurį laiką vedu Agnės darželyje sporto būrelį. tiesą sakant, man tai - tikras išbandymas :)
man tai man, bet ir Agnei irgi, nes ji visai nenori dalintis mano dėmesiu (taip pati ir pasakė). per visus burelius (iki vakar) kartojosi tas pats scenarijus - Agnė su kažkuo susipyksta, arba geriausiu atveju užsigauna prieš pat burelį, pradeda vertki, aš negaliu jos raminti - ir ji supykus nedalyvvauja.
labai idomu su ja apie tai kalbėti. kai paklauaiau gal jai neidomu, atsakė :"na, su maišais aišku visai nieko būtų pašokinėt, bet..., "- kai vaikai šokinėjo su maišais Agnė gulejo kampe supykus ir tik stebėjo.
užvakar kaip visuomet pakalbėjau su ja, kad norėčiau kad ir ji sudalyvautu, kad paruošiau programą kuri jai irgi bus idomi, kad negalėsiu skirti jai dėmesio bet vistiek labai noriu kad ir ji pasidžiaugtų. ir ką gi - Agnė persilaužė! aišku, kažkiek nepasitenkinimo veide buvo, ir kažkiek pretenzijų (pvz. labai naglai nusprendė kad JI dalins mergaitėms gimnastikos juosteles. nestabdžiau), ir netgi vieną kartą buvo nukritus nusiminti bet persigalvojo. visgi, pabaigė visą būrelį ir išėjom draugiškai.
na, man tai buvo tikra dovana :) labai džiaugiuosi, ir ne tiek dėl to kad ji pasistengė dėl manęs, bet labiau - kad apsritai PASISTENGĖ. jau aš tai žinau, kiek pastangų tai gali pareikalauti :)

siaubiakas

- mama, o žinai, sesutė moka kočioti žmogaus odą, - Agnė žaidžia su plastilininiais įrankiais.
- ane?
- taip, iškočioja, tada pabarsto cukrum ir iškepa. niam-niam. tik žmogus jau tada neišgyvena.

nugirstas monologas

Agnė dėl kažko susipyko su tėčiu, tėtis padarė pastaba kad jam nepatinka kaip Agnė ant jo piktai šaukia. Tėtis išėjo, Agnė save ramina: "tėtis pajuokavo, aš visiškai nesu pikta. tėtis tiesiog pajuokavo..."

kai kurmiai dar vaikščiuojo po saule

vakarais prieš miegą pasakoju Agnei pasakas. darbo dienomis - vieną, savaitgaliais - trys. dažniausiai reikia pasakoti baisias pasakas, naujai išgalvotas ir būtent pasakoti, neskaityti. tiesa sakant paskaityti - man kaip poilsis :) fantazijo mano išsenka ir išgalvotos pasakos nevisada būna nusisekusios.

štai viena, apie kurmį.

seniai seniai kai dar mes nebuvom gymę, kurmai turėjo patį geriausią regėjimą iš visų pasaulio gyvunų. tuomet jie gyveno medžių drėvėse, valgė uogas ir gėles, o savo nuostabaus regėjomo dėka lengvai apsisaugodavo nuo plėšrūnų.
kartą vienas kurmis ėjo su savo vaikeliu mišku, ir tas vaikelis užsižaidė ir įkrito į duobę. kurmis visaip bandė jį ištraukti - ir metė jam virvę ir bandė pasiekti letenom, ir net pabandė pats įlipti į duobę - nieko jam nepavyko. duobė buvo permaža dideliam kurmui, virvės kurmiukas neišlaikė. nusiminė kurmis, o čia - kaip tik ragana pro šalį ėjo. puolė kurmis prie jos pagalbos prašyt, o ji jam ir sako: gerai kurmi, padėsiu aš tau, bet už tai turėsi man atiduoti savo regėjima. pamastė kurmis - gaila akių, bet ir kurmiuko palikti negali. sutiko jis, atidavė piktai raganai savo akis, o ji jam davė kastuvus. atkasė kurmis duobę ir išlaisvino kurmiuką.
bet negalėjo toliau be akių jis miške gyventi - nei gėlių, nei uogų nematė, nei nuo plėšrunų pabėgt negalėjo. iškasė jis sau urvelį po žeme, ir ten ir liko. nuo to laiko visi kurmiai po žeme gyveno, apsiprato ten ir į šviesą net neišlenda.

na, tokia visai nieko pasaka, palyginus su kitomis. svarbiausia - Agnei labai patiko, ir dabar ji norėdama pasakyti kad kažkas įvyko labai seniai, pasako kad tai įvyko "kai dar kurmiai vaikščiuojo po saule".

chuliganas

Agnės liežuviukas darosi aštrus :)
susipyko su tėčiu.
- mama, iš kur tu tokį vyrą chuliganą gavai? ką, gerų nebeliko?