šiandien beveik visą dieną praleidom pas senelius. Ropinėdama kambary, Agnė išmoko atidaryti lentynos spintelę. Grįžusios dar pailsėjom - aš prie kompo, Agnė - maršrutu telikas - sofa. Ji labai gražiai išmoko nulipti nuo sofos - priropoja prie krašto, atsigula ant pilvo, atsargiai nuleidžia rankas, "žingsniuodama" rankomis nuleidžia ir kojas. Videokasetės skylė - vis dar mėgstamiausia vieta kambary :)
Palikau močiutei siuti MeiTai
Mielai pati pasiučiau, bet kai Agnė miega nenoriu garsiai dirbti su siuvimo mašina, o kai nemiega - nelabai išeina. Be to su šia medžiaga sulaužiau dvi mašinos adatėles.
2007 m. spalio 27 d., šeštadienis
2007 m. spalio 18 d., ketvirtadienis
hm
Iš tiesų turiu daug minčių kurias noriu įamžinti... Bet nuo ko pradėt? Gal apsieisiu be pradžios. Aišku kad dauguma pranešimų čia bus apie Agnę.. :)
Šiandien Agnė pasakė ŽODĮ. Buvom lauke, sakau jai "Eisim namo. Ar eisim?". Ji žvilgtelėjo į mane ir sako "Eisim". Pirmas skiemuo buvo panašus į jos topinį "Eeii", "s" ištarė biški švilpaudama (gal reiks patikrint ar normalaus dydžio tas pasaitėlis ar kaip jį ten), bet bendrai - visas žodis, ir intonacija atitiko prasmę. Sakau jai "gal tu jau moki kalbėt bet slepi tai nuo manęs". Ji tik nusišypsojo.
Tiek šiandienai.
Šiandien Agnė pasakė ŽODĮ. Buvom lauke, sakau jai "Eisim namo. Ar eisim?". Ji žvilgtelėjo į mane ir sako "Eisim". Pirmas skiemuo buvo panašus į jos topinį "Eeii", "s" ištarė biški švilpaudama (gal reiks patikrint ar normalaus dydžio tas pasaitėlis ar kaip jį ten), bet bendrai - visas žodis, ir intonacija atitiko prasmę. Sakau jai "gal tu jau moki kalbėt bet slepi tai nuo manęs". Ji tik nusišypsojo.
Tiek šiandienai.
2007 m. spalio 3 d., trečiadienis
Gimdymas
Gimdymas prasidėjo apie 3 nakties. Prisimenu prabudau, ir jaučiu kad nubėgo vandenys, bet taaaip norisi miego. Kelias minutes galvojau ką čia daryt - ar eit miegot ar visgi važiuot gimdyt. Prisiminiau kad ir Šemeta ir Mileris (gydytojas kuris prižiūrėjo neštumą) sakė kad kai tik vandenys nubego iškart važiuot. Pažadinau Arūną, susiruošėm, atsisėdom į mašiną, nuvažiavom. Priemime berods nieko nebuvo, įformino visus dokumenus, paskambinom Mileriui, vienžo viskas kaip ir turi būti. Atvažiavo Mileris, apžiūrėjo (atidarymas 1 cm, +kaklelis dar ilgas), palydėjo į gimdyklą.
Įėjom... Pirmas įspudis - ką dabar veikt??? sąrėmiai kas 5 min., nelabai varginantys. Gimdykloj lova, gimdymo stalas, vonia. Ehhh, norėjau aš šioje gimdykloje gimdyt, bet gi dabar vonia nepasinaudosi. Nutarėm su Arūnu miegot - jis lovoj o aš ant gimdymo stalo. Neilgai kažkaip pamiegojom, pradėjo lankyti akušerė, prijungė prie aparato, paklausė Agnės širdelės, apsilankė gydytojas. Pamiegot nepavyko.
Po 3 valandų žiūrim progresą. Progresas - nulinis... Nutarėm dar tiek pat gimdyt "naturaliai" - be skatinamųjų. Nuo nuskausminimo aišku atsisakiau iškart.
Vėl vaikšau po palatą "kareivėliu" (liepė daug judėt, bet iš palatos neišeit. hm, ką gi čia daugiau sugalvosi). Sėdžiu ir šokinėju ant kamuolio. Kvepuoju per sąrėmius - vienas - įkvepiu per nosį, du, tris - iškvepiu per burną. Per sąrėmį - 12 įkvepimų. Dar po 3 valandų - progresas toks pats...
Ką gi, leidžia skatinamuosius. sąrėmiai dažnesni, stipresni. kentėt galima. dabar šokinėju ant kamuolio pririšta prie aparato.
Po 3 valandų atjungė "pompą". Pastatė lašalinę. Paprašiau Arūno pažiūrėt ką čia man leidžią - sako ringerį. Ną šitą biesą pažistu, per neštumą 4 kartus ligoninėj gulėjau, vis jį leido. Kaip ir visada, atsuku lašalinę "ant maksimumo" kad greičiau sulašėtų. ir čia prasideda... nesibaigiantis sarėmis... jau 60 kartų įkvėpiau, toliau nebeskaičiuoju.. na dar pati pakentėčiau... bet stoja širdutė... pradedu suprasti kad skatinamieju turbut buvo į tą ringerį sušvirkštyti... šaukiu Arūnui "kviesk akušerę"... jis išbiega, grįžta, nieko nerado. Šaukiu dar garsiau "KVIESK AKUŠERĘ". Šį kart grįžta dviese... Širdutė jau plaka normaliai. Papasakoju jai kas atsitiko. Nieko nesako, bet žvilgsnis, na, atitinkamas. Pakviečia gydytoja. Nusprendžia skatinamųjų nebeleist.
Dar 3 valandos sąrėmių. Keistas gydytojo patarimas - tarp sąrėmių pamiegot... tarpas tarp jų ~2-3 minutės, kur jau čia pamiegosi??? Išjungia aparato garsą, kad negirdėčiau kaip plaka širdutė. Nusprendžia kad man reik pailsėti, leidžia kažkokį dirbtinį miegą. Košmaras, tikrai miegu, bet sąrėmiai tęsiasi, skausmas taip pat - o kvėpuot jėgų nėr. Po 3 valandų žiūrim progresą - tas pats 1 cm... Pakvietė kitą gydytoją. Iš pokalbio suprantu, kad širdutė vėl buvo sustreikavus. Pasitarę nusprendžia kad geriausia išeitis - operacija. Pasako man. Sutinku. Atneša pasirašyt sutartį, siūlo perskaityt, keistuoliai. Skaičiau prieš kelias savaites, taigi pasirašau neskaičius. Veža į operacinę.
Labai bijojau spinalinės nejautros (čia kai leidžia vaistus į nugaros smegenis). Todėl kad paprastai leidžia toje vietoje, kur pas mane stuburas lužęs, ir kaulai suaugę. Anesteziologė siulo bendrą nejautrą, betgi vaikui gali pakenkti, ypač kad jau buvo sustojus širdutė... Sakau geriau bandom spinalinę. Bando. Pati bijo, matosi iš balso, man irgi nuo to drasos nedaugėja. Pasodina ant stalo, liepia nejudėt. Sako leis žemiau lužio vietos, sako gali nesuveikt, tada leis į vėną, tipo bendrą. Kai duria toks ispudis kad elektra praeina, kaip čia galima nejudėt? Guliu laukiu ar suveiks. Vieną koją atjungė (kairę berods), kitos - ne. Bijau kad neatjungs, kad nereiktų daryt bendros narkozės. Atjungė galiausiai viską. Daro operaciją. Anesteziologė labai maloni moteris - vis man galvą paglostydavo operacijos metu. Jaučiuosi kaip kraustomas maksimos maišas. Po 40 minučių (16:22) girdžiu "miau" :) gimė Agnė :)
Jaučiau kad bus mergaitė, ir echoskopotuoja sakė kad greičiausia mergaitė, bet vistiek perklausiu "tai kas?". Gydytojas "berniukas"... LABAI nustebau, sakau "kaip berniukas?". Kita gydytoja "daktarę, ką Jus, taigi mergaitė" :) labai noriu į ją pažiūrėt, bet matau tik kažkokį atspindį, jau nepamenu per kur - Agnės siluetą, gulinčios ant pilvo ant gydytojo rankos, dar su kabančia virkštele.
Kol mane siuvo - Agnė pasvėrė, nuplovė, suvystė, atnešė man "parodyt" ir "pabučiuot"... labai pikta seselė - taip greit prabėgo, gi žino kaip norisi pamatyt, o aš net normaliai nepamačiau, ir išnešė. Arūnui nors palaikyt leido.
Mane nuvežė į reanimacinę palatą. Agnę į vaikų skyrių. Toks vat buvo gimdymas.
Įėjom... Pirmas įspudis - ką dabar veikt??? sąrėmiai kas 5 min., nelabai varginantys. Gimdykloj lova, gimdymo stalas, vonia. Ehhh, norėjau aš šioje gimdykloje gimdyt, bet gi dabar vonia nepasinaudosi. Nutarėm su Arūnu miegot - jis lovoj o aš ant gimdymo stalo. Neilgai kažkaip pamiegojom, pradėjo lankyti akušerė, prijungė prie aparato, paklausė Agnės širdelės, apsilankė gydytojas. Pamiegot nepavyko.
Po 3 valandų žiūrim progresą. Progresas - nulinis... Nutarėm dar tiek pat gimdyt "naturaliai" - be skatinamųjų. Nuo nuskausminimo aišku atsisakiau iškart.
Vėl vaikšau po palatą "kareivėliu" (liepė daug judėt, bet iš palatos neišeit. hm, ką gi čia daugiau sugalvosi). Sėdžiu ir šokinėju ant kamuolio. Kvepuoju per sąrėmius - vienas - įkvepiu per nosį, du, tris - iškvepiu per burną. Per sąrėmį - 12 įkvepimų. Dar po 3 valandų - progresas toks pats...
Ką gi, leidžia skatinamuosius. sąrėmiai dažnesni, stipresni. kentėt galima. dabar šokinėju ant kamuolio pririšta prie aparato.
Po 3 valandų atjungė "pompą". Pastatė lašalinę. Paprašiau Arūno pažiūrėt ką čia man leidžią - sako ringerį. Ną šitą biesą pažistu, per neštumą 4 kartus ligoninėj gulėjau, vis jį leido. Kaip ir visada, atsuku lašalinę "ant maksimumo" kad greičiau sulašėtų. ir čia prasideda... nesibaigiantis sarėmis... jau 60 kartų įkvėpiau, toliau nebeskaičiuoju.. na dar pati pakentėčiau... bet stoja širdutė... pradedu suprasti kad skatinamieju turbut buvo į tą ringerį sušvirkštyti... šaukiu Arūnui "kviesk akušerę"... jis išbiega, grįžta, nieko nerado. Šaukiu dar garsiau "KVIESK AKUŠERĘ". Šį kart grįžta dviese... Širdutė jau plaka normaliai. Papasakoju jai kas atsitiko. Nieko nesako, bet žvilgsnis, na, atitinkamas. Pakviečia gydytoja. Nusprendžia skatinamųjų nebeleist.
Dar 3 valandos sąrėmių. Keistas gydytojo patarimas - tarp sąrėmių pamiegot... tarpas tarp jų ~2-3 minutės, kur jau čia pamiegosi??? Išjungia aparato garsą, kad negirdėčiau kaip plaka širdutė. Nusprendžia kad man reik pailsėti, leidžia kažkokį dirbtinį miegą. Košmaras, tikrai miegu, bet sąrėmiai tęsiasi, skausmas taip pat - o kvėpuot jėgų nėr. Po 3 valandų žiūrim progresą - tas pats 1 cm... Pakvietė kitą gydytoją. Iš pokalbio suprantu, kad širdutė vėl buvo sustreikavus. Pasitarę nusprendžia kad geriausia išeitis - operacija. Pasako man. Sutinku. Atneša pasirašyt sutartį, siūlo perskaityt, keistuoliai. Skaičiau prieš kelias savaites, taigi pasirašau neskaičius. Veža į operacinę.
Labai bijojau spinalinės nejautros (čia kai leidžia vaistus į nugaros smegenis). Todėl kad paprastai leidžia toje vietoje, kur pas mane stuburas lužęs, ir kaulai suaugę. Anesteziologė siulo bendrą nejautrą, betgi vaikui gali pakenkti, ypač kad jau buvo sustojus širdutė... Sakau geriau bandom spinalinę. Bando. Pati bijo, matosi iš balso, man irgi nuo to drasos nedaugėja. Pasodina ant stalo, liepia nejudėt. Sako leis žemiau lužio vietos, sako gali nesuveikt, tada leis į vėną, tipo bendrą. Kai duria toks ispudis kad elektra praeina, kaip čia galima nejudėt? Guliu laukiu ar suveiks. Vieną koją atjungė (kairę berods), kitos - ne. Bijau kad neatjungs, kad nereiktų daryt bendros narkozės. Atjungė galiausiai viską. Daro operaciją. Anesteziologė labai maloni moteris - vis man galvą paglostydavo operacijos metu. Jaučiuosi kaip kraustomas maksimos maišas. Po 40 minučių (16:22) girdžiu "miau" :) gimė Agnė :)
Jaučiau kad bus mergaitė, ir echoskopotuoja sakė kad greičiausia mergaitė, bet vistiek perklausiu "tai kas?". Gydytojas "berniukas"... LABAI nustebau, sakau "kaip berniukas?". Kita gydytoja "daktarę, ką Jus, taigi mergaitė" :) labai noriu į ją pažiūrėt, bet matau tik kažkokį atspindį, jau nepamenu per kur - Agnės siluetą, gulinčios ant pilvo ant gydytojo rankos, dar su kabančia virkštele.
Kol mane siuvo - Agnė pasvėrė, nuplovė, suvystė, atnešė man "parodyt" ir "pabučiuot"... labai pikta seselė - taip greit prabėgo, gi žino kaip norisi pamatyt, o aš net normaliai nepamačiau, ir išnešė. Arūnui nors palaikyt leido.
Mane nuvežė į reanimacinę palatą. Agnę į vaikų skyrių. Toks vat buvo gimdymas.
2007 m. spalio 2 d., antradienis
Pirmos Agnės dienos. VGN. Motinystės jausmas
Apie motinystės jausmą... na neiškart jis atėjo, neiškart.
Buvo viskas taip. Pagimdžiau aš penktadienį, vakarą praleidau reanimacijoj, buvo atnešę dukrytę pamaitint, bet dorai neišėjo. Nuvežė į paprastą palatą, jau nepamenu vakare ar kitą rytą, o vaiką sako pernakt paliks vaikų skyriuje.
Laukiu-laukiu kol tą mano vaiką atneš, vis neneša, jau 9, 10, 11 val. Nuėjau aiškintis - suradau tą naujagymių skyrių sakau kur mano vaikas. Sako tuoj daktarė apžiūrės ir atneš. Na supratau kad daktarė savaitgaliais į darbą neskuba. Sakau neišeisiu iš čia kol neatnešit. Žiūriu - vysto vaikelį-va gi sakau mano dukra, atiduokit ir aš einu. Sako čia net ne dukra, čia kitas berniukas. Turbūt atrodžiau kaip pamišelė... Vienžo, nors buvau tikrai nusiteikus neišeit iš to skyriaus be dukrytės, visgi išprašė mane, dar pusvalandį pamarinavo, ir galiausiai gavau savo vaiką.
Net nepamenu tos akimirkos - nei ką galvojau, nei ką jaučiau. Pamenu kad biški vėliau stebėjausi - va turiu vaiką, ilgai lauktą, maitinu krutim (aišku tik antešusią pabandžiau maitint, bet kaip tas vyko irgi nepamenu). O jausmų jokių :( tuštuma... Na galvoju kas aš per motina???
Nieko, maitinau, maitinau, ir po pusės dienos toooks motinystės jausmas atėjoooo! Žiūriu į tą žmogeliuką ir man ... baisu... kad jai kada nors gali kasnors nutikti, nes neištversiu jei jai bus bloga...
Mano palatoj gulėjo Oksana, ji tą pačia dieną pagimdė sūnelį, jai irgi darė cezarį. Ta va, ir mano ir Oksanos vaiką nakčiai grasino pasiimti į naujagimių skyrių, kad mes "pailsėtume". Na aišku kai atėjo vaikų paimti aš savosios neatidaviau. Bet naktį ji pradėjo verkti, aš jai kišu tą papą (nes dieną papo kišimas padėdavo nuo verkimo), o ji vistiek verkia. Nuėjau ieškoti pagalbos. Seselių niekur neradau, na galvoju naujagimių skyriuje padės. Nuėjau, pasitaikė visai nebloga akušerė, pasakė turbūt pilvuką skauda. Pasiūlė palikti vaiką nakčiai pas juos. Ir ką jus galvojot - nežinau kodėl, bet... palikau... iki šiol sąžinė dėl to graužia ir turbūt dar ilgai grauš...
Kitą dieną ta pati dainelė - neneša man to vaiko ir viskas. Atnešė pagaliau - visa nugara išberta. Nežinau nuo ko. Suleido vaistų nuo alerijos paskyrė SPA su lakišom.
Čia Oksanos Deminas (keistas vardas, nenuostabu jei ir dabar sumaišiau), kažkur pusės metų.
Buvo viskas taip. Pagimdžiau aš penktadienį, vakarą praleidau reanimacijoj, buvo atnešę dukrytę pamaitint, bet dorai neišėjo. Nuvežė į paprastą palatą, jau nepamenu vakare ar kitą rytą, o vaiką sako pernakt paliks vaikų skyriuje.
Laukiu-laukiu kol tą mano vaiką atneš, vis neneša, jau 9, 10, 11 val. Nuėjau aiškintis - suradau tą naujagymių skyrių sakau kur mano vaikas. Sako tuoj daktarė apžiūrės ir atneš. Na supratau kad daktarė savaitgaliais į darbą neskuba. Sakau neišeisiu iš čia kol neatnešit. Žiūriu - vysto vaikelį-va gi sakau mano dukra, atiduokit ir aš einu. Sako čia net ne dukra, čia kitas berniukas. Turbūt atrodžiau kaip pamišelė... Vienžo, nors buvau tikrai nusiteikus neišeit iš to skyriaus be dukrytės, visgi išprašė mane, dar pusvalandį pamarinavo, ir galiausiai gavau savo vaiką.
Net nepamenu tos akimirkos - nei ką galvojau, nei ką jaučiau. Pamenu kad biški vėliau stebėjausi - va turiu vaiką, ilgai lauktą, maitinu krutim (aišku tik antešusią pabandžiau maitint, bet kaip tas vyko irgi nepamenu). O jausmų jokių :( tuštuma... Na galvoju kas aš per motina???
Nieko, maitinau, maitinau, ir po pusės dienos toooks motinystės jausmas atėjoooo! Žiūriu į tą žmogeliuką ir man ... baisu... kad jai kada nors gali kasnors nutikti, nes neištversiu jei jai bus bloga...
Mano palatoj gulėjo Oksana, ji tą pačia dieną pagimdė sūnelį, jai irgi darė cezarį. Ta va, ir mano ir Oksanos vaiką nakčiai grasino pasiimti į naujagimių skyrių, kad mes "pailsėtume". Na aišku kai atėjo vaikų paimti aš savosios neatidaviau. Bet naktį ji pradėjo verkti, aš jai kišu tą papą (nes dieną papo kišimas padėdavo nuo verkimo), o ji vistiek verkia. Nuėjau ieškoti pagalbos. Seselių niekur neradau, na galvoju naujagimių skyriuje padės. Nuėjau, pasitaikė visai nebloga akušerė, pasakė turbūt pilvuką skauda. Pasiūlė palikti vaiką nakčiai pas juos. Ir ką jus galvojot - nežinau kodėl, bet... palikau... iki šiol sąžinė dėl to graužia ir turbūt dar ilgai grauš...
Kitą dieną ta pati dainelė - neneša man to vaiko ir viskas. Atnešė pagaliau - visa nugara išberta. Nežinau nuo ko. Suleido vaistų nuo alerijos paskyrė SPA su lakišom.
Čia Oksanos Deminas (keistas vardas, nenuostabu jei ir dabar sumaišiau), kažkur pusės metų.
2007 m. spalio 1 d., pirmadienis
Truputi istorijos - neštumas
ką gi, ką gi... visai neblogas buvo neštumas.
aišku, galėjo nebūti tų pirmų poros mėnesių... daug streso buvo, pradedant nuo to kad sužinojau kad laukiuos kartu su gresmingom aplinkybėm, atsidūriau ligoninėj... na aišku tas pykinimas. karščiai.
atėjus rudeniui kažkaip daugiau ramybės atsirado. Ėjom kartu su Arūnu į neštumo ir gimdymo kursus, vedė toks Šemeta. Labai agitavo gimdyt naturaliai. Net buvom su Arūnu savanoriais "gimdyt" - aš lipau ant stalo ir kvepojau, o Arūnas laikė :D galiausiai nepavyko naturaliai pagimdyt, bet kursai vistiek neblogi.
labai nesinorėjo dirbti... na toks tinginys apėmė darbe. labai gėda buvo, bet nieko nepadarysi
paskutiniai mėnesiai - rojus žemėje, čia jau išėjus atostogu. Savijauta puiki, jokių baimių irgi neliko, dirbti nreikia :)
paskutinė neštumo diena taip pat gana įsimintina. seniai svaidžiau "namiokus" Arūnui kad noriu profesionalių pilvuko nuotraukų. pagaliau Arūnas susitarė su Vidu Biveinium, ir tas atėjo pas mus namo ir surengė fotosesiją. Laaabai pavrgau toje fotosesijoje, na ir aišku naktį pradėjau gimdyt :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
