pasaka - nepasaka

Per šias Kalėdas pajutau, kad Agnei ypatingai reikia pasakos. Kažkaip greit ir noriai dabar pasigauna viskas kas "pasakiška". O man labai norisi kad ta pasaka jos gyvenime išliktų kuo ilgiau.
Todėl džiaugiuosi, kad galiu jai papasakoti apie angelus, maldą, šventuosius. Faina, kad Kalėdų senelis turi daug šansų neišnykti iš jos gyvenimo, nes jau dabar žino, kad jis yra šv. Mykalojus. Gera žiūrėt, kai sugalvoja bažnyčioje deginti žvakutę prie Archangelo Mykolo ikonos, nes juk jis nugali piktojo kariuomenę. Neblogai, kad gali atskirti kuris - šv. Jurgis ar drakonas - gali būti geresniu globėju šiais ar kuriais nors kitais metais. Gerai, kad ji tiki tuo, kad mirusieji neišnyksta ir galėsim vėl su jais susitikti. Ir kad už juos galima pasimelsti, kad jiems būtų geriau.

Migdau mergaites, Agnė antram aukšte (lovos), aš su Milda - pirmam.
- mama, čia tu man galvą paglostei?
- ne, aš gi pirmam aukšte.
iki šiol Agnė įsitikinus, kad tai buvo angelas.

prieš miegą Agnė šaukia iš lovos:
- tėėėėtiiii! surask mano vėžliuką.
tėtis suranda, paduoda.
- mama, įsivaizduoji, aš paprašiau Dievo, kad atsirastų mano vėžliukas ir tėtis jį surado!
tiesą sakant, Dievo pagalbos tėčiui tikrai reikėjo, kitaip be šansų būtų surasti trijų cm. ilgio vėžliuką tame chaose, kuris vadinasi vaikų kambarys.