apie sąmoningumą

šios dienos mums su Agne labai sunkios. man - nes pergyvenu dėl leliuko, Agnei - nes sumažinom papukų "vartojimą". Susitarėm su Agne, kad papuką gaus tik einant miegot (o tas reiškia priš pietų miegą, po pietų miego, prieš naktį ir visą naktį). Tas šiaip jau nėra taip mažai, bet praktiškai išėina pusė to kas buvo anksčiau, bet svarbiau yra tai, kad negali gauti papuko kada panorėjusi.
Aišku, tai ne pirmas kartas kai ji turi palaukti - nuo ~ 10 mėn. nevalgom viešose vietose (na, beveik nevalgom, nes jei viešoj vietoj tolerantiška kompanija- tada valgom).
Tą progą nenustoju stebėtis Agnės sąmoningumu. Aišku, apriboti žindymą - čia visai ne tas pats kas nutraukti, bet vistiek galvojau kad bus gana sunku. Bet Agnė laikosi - būna kad paprašo papuko "nelegaliu" laiku, primenu jai kad mes susitarėm, ir kad papuką gaus prieš miegą - tuo ir baigiasi. Jokių ašarų. (beveik jokių...)
Man - sunkiau. Gal todėl, kad baisu matyt, kad mano maža mergytė jau tokia didelė... kad ji gali be mano pagalbos susitvarkyti su savo sunkumais... ypač sunku, kai ji kartais pasiima Čiangą ir pradeda žaisti mamą - pasakoja jai "Čianga, papuką jaigysim kai eisim miegot", o po kelių minučių jau "migdo" Čiangą. būtent šiomis dienomis tokių žaidimų padaugėjo. dar būna sunku tomis akimirkomis, kai aš jau atrodo nusileisiu, o ji man priena "mama, papuko neduok".