kai kurmiai dar vaikščiuojo po saule

vakarais prieš miegą pasakoju Agnei pasakas. darbo dienomis - vieną, savaitgaliais - trys. dažniausiai reikia pasakoti baisias pasakas, naujai išgalvotas ir būtent pasakoti, neskaityti. tiesa sakant paskaityti - man kaip poilsis :) fantazijo mano išsenka ir išgalvotos pasakos nevisada būna nusisekusios.

štai viena, apie kurmį.

seniai seniai kai dar mes nebuvom gymę, kurmai turėjo patį geriausią regėjimą iš visų pasaulio gyvunų. tuomet jie gyveno medžių drėvėse, valgė uogas ir gėles, o savo nuostabaus regėjomo dėka lengvai apsisaugodavo nuo plėšrūnų.
kartą vienas kurmis ėjo su savo vaikeliu mišku, ir tas vaikelis užsižaidė ir įkrito į duobę. kurmis visaip bandė jį ištraukti - ir metė jam virvę ir bandė pasiekti letenom, ir net pabandė pats įlipti į duobę - nieko jam nepavyko. duobė buvo permaža dideliam kurmui, virvės kurmiukas neišlaikė. nusiminė kurmis, o čia - kaip tik ragana pro šalį ėjo. puolė kurmis prie jos pagalbos prašyt, o ji jam ir sako: gerai kurmi, padėsiu aš tau, bet už tai turėsi man atiduoti savo regėjima. pamastė kurmis - gaila akių, bet ir kurmiuko palikti negali. sutiko jis, atidavė piktai raganai savo akis, o ji jam davė kastuvus. atkasė kurmis duobę ir išlaisvino kurmiuką.
bet negalėjo toliau be akių jis miške gyventi - nei gėlių, nei uogų nematė, nei nuo plėšrunų pabėgt negalėjo. iškasė jis sau urvelį po žeme, ir ten ir liko. nuo to laiko visi kurmiai po žeme gyveno, apsiprato ten ir į šviesą net neišlenda.

na, tokia visai nieko pasaka, palyginus su kitomis. svarbiausia - Agnei labai patiko, ir dabar ji norėdama pasakyti kad kažkas įvyko labai seniai, pasako kad tai įvyko "kai dar kurmiai vaikščiuojo po saule".