šįryt labai idomiai su Agne pakalbėjom.
pokalbis prasidėjo vakar, buvom Sodroj išleisti mane į dekretą, ten Agnė pamatė vyruką vėžymėlyje. tas vyrukas neturėjo kojų. Agnė ilgai jį apžiūrinėjo iš visų pusių, paskui priėjo prie manęs ir sako "mama, aš irgi noriu tokį vėžimėlį".... pasakiau jai kad geriau nenorėtų, nes tokius vėžimėlius žmonės perka tik kai negali vaikščiuoti. tuo pokalbis tai dienai ir baigėsi.
šiandien Agnė kaip iš niekur nieko pareiškia "mama, aš vistiek noriu tokio vėžimėlio!". suprantu, kad norėt neuždrausi ir pareiškiu, kad taip, vėžimėlis tikrai smagus, ir ji gali sau tokio norėti, ir kad vakar neleidau jai jo norėti nes labai liudna kai žmonės važiuoja tokiais vėžimėliais. "kodėl?". na, pavizdžiui, tas dėdę, kurį matėm vakar neturėjo koju. "kodėl?". pradedu fantazuoti - "gal būt ėjo žiemą girtas, nukrito, užmygo, nušalo kojas ir daktarai jam jas nupjovė". apmastymo minutė (tiksliau sekundė) ir išvados: "reikia nešioti kojinytes!"
2009 m. rugpjūčio 12 d., trečiadienis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai:
Nu man šitoj istorijoj juokingiausia tavo versija, kodėl žmogus kojų neteko :) Ne, kad sakytum - ėjo per gatvę per raudoną šviesą :)
tai versijų daug turėjau, bet ši pasirodė nekalčiausia. na nesinori vaiko gasdinti, kad traukinukas gali taip kojas nupjauti, arba kad su mašina taip nesaugu yra važiuoti... o šita - ir reali ir vienu metu tolima nuo Agnės gyvenimo :)
Rašyti komentarą