adaptacijos laikotarpis

Eina antra savaitė kaip dirbu. Agnė tuo metu pasilieka pas mamą. Nelengva ir jai ir man. Šiaip pas mamą jai patinka, pasilieka linksma, su mumis gražiai atsisveikina. Bet kažkokia sutrikus pasidarė... Kai esam dviese - dėl visko nori man prieštaraut. Į mašiną sėst nenori, išlipt nenori, rengtis nenori, į baseiną nenori, iš baseino nenori. Ir nešiaip nenori, o su tokiom isterikom, kartais pati jų išsigasta. Šiandien lauke jau leidau eit kur nori - pagalvojau juk dėl jos išėjom į lauką. Bet ji vistiek surado dėl ko paprieštaraut - priėjo prie kelio, ir būtinai nori eit ant kelio, nors žino kad negalima. Nežinau kaip vertint jos būseną - ar jin taip bando ribas, ieško savo vietos naujam gyvenime, ar kažkur širdies gilumoj bijo kad jos nebemyliu ir taip mane "tikrina", ar tiesiog sunku ir nori išsirėkt, išsiverkt...
Dar tokie keisti dalykai išlenda - pvz. važiuojam mašinoj, ir jin staiga pasiprašo "opa" (ant rankų). niekad mašinoj iš kėdutės neimam, ir šiaip retai kada jau pasiprašo, bet va čia užsinorėjo švelnumo. Arba šiandien po baseino papo paprašė, šiaip baseine jau pusę metų nevalgo, negalėjau įsiūlyt net kai reikėjo.