apie įtaigos galią

Šiandien buvom priduoti kraują. Kadangi vizito pas gydytoją repetavimas labai pasiteisino su stomatologu, šį kartą ir kraujo paėmimą repetavom iš anksto.
Iš ryto pažadėjau Agnei, kad važiuosim pas daktarytę, ir ji padarys čik-čik pirštukui. Pirštuką atitinkamai papurčiau :) kai artėjom prie poliklinikos, Agnė pati man vis primindavo, kad nepamirštume čik-čik :) kol sedėjom laukėm siuntimo - visiems aplinkui pasakojo kad eisim čik-čik. Net sugundė kitą mergaitę eit darytis čik-čik (jai irgi reikėjo) :)
Prie čik-čik buvo didelė eilė, vaikai aišku lieka vaikais, tad bėgiojo, dūko. Tęsiau agitaciją, sakau "matai kaip čia linksma". O kai iš kabinieto išėjo verkianti mergaitė (tiksliau, ją išnešė :D ) pasakiau Agnei - tikriausia šitai mergaitei nepadarė čik-čik, dėl to jai taip liūdna ir ji verkia :D
Rezultatas - maža to, kad Agnė pati tiesė pirštuką padaryt čik-čik, paskui su dideliu susidomėjimu ir susižavėjimu žiūrėjo kaip laša kraujukas į menzurką, o išėjus - visiems džiaugsmingai parodė užklijuotą pirštuką :D