vaikų logika

kartais vaikų pasakymai atrodo labai nelogiški. bet taip tik atrodo. papasakosiu vieną istoriją iš savo vaikystės.
Kai buvau maždaug trijų metų amžiaus, valgiau pietus, baisiai jų nenorėjau, bet šalia sedėjo močiutė, taigi turėjau kišt į save sriubą šaukštas po šaukšto. Atėjo tėtis ir labai griežtai liepė man pabaigti visą sriubą. Aš jam į tai atšoviau "vistiek sisiosiu į tualetą" :|
Dabar "iššifruosiu" prie ko čia tas tualetas. Kaip dabar prisimenu kokią jaučiau neteisybę kad turiu valgyt tą sriubą. O čia dar ateina tėtis ir rėkia. Jaučiu kad nieko nebus, teks pasiduoti, paklusti... Noriu būti didelė kad nereikėtų nieko klausytis. Bet dėja esu maža... Ieškau savo samonėje nors šiaudelio, už kurio galėčiau užsikabint, ir... randu! Ogi aš jau sisiojų į tualetą! AŠ JAU DIDELĖ! Ir tėtis taip sakė! pažiūriu į jį ir suprantu, kad sriubą vistiek teks suvalgyt... Na gerai, velniai nematė tos sriubos, bet aš vistiek sisiosiu į tualetą, aš vistiek didelė!..