Pilvuko bėdos kankino galima pasakyt nuo antros nakties ir iki trijų mėn. Nors blogiausias laikotarpis buvo nuo trijų savaičių iki pustrečio mėn.
Kaip pasireiškė: praėjus 10-15 min. po valgio Agnė pradėdavo verkti, raityti kojites. Nepadėdavo niekas iš tradicinių priemonių:
-panešiojimas pilvuku žemyn
-pilvuko šildymas
-kojyčių pakilnojimas
-pankolių, krapų vaisių arbatėlės (Agnei ar man)
Biški padėdavo papusti fenu (bet tik kol puti), labiausiai tai padėdavo vėl įkišti papą. taip ir darydavau. bet po 10-15 min. viskas pasikartodavo.
Spėju kad dėl dieglių Agnė valgė DAUG, užtai daug ir atpilinėjo (perskaičiau, kad tai yra toks mechanizmas kad vaikas nepersivalgytų ir nenutuktų... pažiūrėsim)
Dar padėdavo espumizanas, bet tik tuo atveju jei jį suduodavau prieš KIEKVIENĄ maitinimą.
Dar padėdavo migdyti ant pilvo. Taip Agnė miegojo turbūt iki 5 mėn., kol neišmoko pati atsiverst.
Kartais miegojo ant mano pilvo. Porą kartų išmiegojo taip visą naktį. Na man vis geriau nei nešiot verkiantį vaiką.
Dar reikėdavo duoti atsirūgti - jei normaliai atsirūgdavo, irgi netaip skaudėjo. Per maitinimą kas 10-15 min. vis pakeldavau ir duodavau atsirūgt. Paskui įsigudrinau maitint ją paguldžius pilvuku ant savo pilvo - taip atsirūgdavo valgymo metu.
Labai sunkus buvo laikas - labai sunku matyt kaip vaikas pastoviai kenčia, nelaimingas. Vis galvoju kad jin net šypsotis dėl to pradėjo vėlokai - apie antrą mėn. Kaip gi pradėt šypsotis kai taip sunku gyvent? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą