Ross Campbell - Как справляться с гневом ребенка

šitą knygą skaičiau labiau dėl savęs. nes visur rašo kad vaikus reik mokint tinkamai išreikšti savo piktį, o kad aš pati nežinau kaip gi tinkamai jį išreikšti.
šiaip visai naudinga knyga man buvo. aišku, joje labai daug lyrinių nukrypimu, kaip pvz. skyrius "pastoriai pavojuje" :) bet pikčio valdymo pagrindus perpratau. taigi, autorius pateikia "pikčio kopėčias", kurių apačioje - pats blogiausias būdas išreikšti pyktį, viršuje - pats geriausias. tėvų tiklsas - iki 17 metų išmokinti vaikus reikšti piktį geriausiu būdu. beje autorius pats pamini, kad nedaug suaugusių tą moka. taigi, kopėčios (kaip aš jas sudėliojau sau, nes autoriaus sistemą nelabai gerai supratau, bet jis ir pats rašo kad geriausia kad kiekvienas žmogus jas sau sudaro pagal savo įsivaizdavimą):

- pasyviai agresivus elgesys (baisiausia baisybė, pvz. kakojimas į kelnes, rukymas arba savižudybė, priklausomai nuo amžiaus);
- pikčio rodymasi veiksmais - mušimas, daužymas, agresija prieš kitus žmones ir pan.
- pikčio rodymas žodžiais. gali būti nukrypimai nuo pikčio objekto, gali net išvis nepasakyt dėl ko pyksta, tik keiktis ir pan. bet tai jau yra geriau nei pikčio rodymas veiksmais.
- pasakoma apie savo piktį (dėl ko supyko). šalia vis dar gali būti pikčio rodymas veiksmais - daiktų gadinimas, taip pat nukrypimai nuo pikčio objekto (niekas manęs nemyli), įžeidinėjimai ir pan.
- ....
- mandagiai ir gražiai pasakoma apie savo pyktį. ieškoma sprendimo.

autorius ne kartą pabrėžia, kad tėvai visais būdais turi išvengti pasyviai agresyvaus elgesio. tai yra vienintelė "nevaldoma" pikčio stadija, kuomet tėvai nekaip negali padėti vaikui kilti tais laipteliais.
visais kitais atvejais tėvai gali padėti taip - kai įvyko pikčio protrukis, stengtis nestabdyti jo (vėl gi, kad kitą kartą žmogus nenusileistų iki pasyviai agresyvaus elgesio), aišku proto ribose - negalima leisti žaloti kitų, gadinti kitų žmonių nuosavybės ir pan.. bet NEAUKLĖTI. prisiminti, kad vaikas niekada nemokės brandžiai išreikšti pikčio, todėl nereik ant jo piktį. džiaugiames, kad jis jį išreiškia, nes tai proga padėti jam lipti kopėčiom aikštyn. taigi, palaukti kol žmogus nusiramina, tada
- pasakyti ką jis darė gerai. (pvz. aš džiaugiuosi kad šiandien pikdamas nieko nesudaužei)
- pasakyti ką galima padaryti truputį geriau (kitą kartą pasakyk dėl ko supykai).

kas dar. aišku, yra begalė sąlygų - ir besaligiška meilė, ir tėvai patys turi valdyti savo pyktį ir t.t. na, verta paskaityti, skaitosi idomiai. yra skyriai apie tai ką daryti su vaikų agresija, zizimais, ir kt. negerumais, kodėl piksta lėtinėmis ligomis sergantys vaikai, kodėl žmonės sukyla prieš autoritetus, kodėl tikinčių tėvų vaikai nebeeina į bažnyčią ir kt.