apie meilę

kurį laiką esu priversta dalinti savo meilę tarp dviejų mergaičių. su meile problemų nėra - jos pakaktų dar dvilikai :) tiesą sako, kad meilė vaikui gimsta kartu su juo. labai bijojau, kad gimus sesei, mažiau mylėsiu Agnę, arba atvirkščiai - nesugebėsiu pamilti mažosios, bet nuogastavimai nepasitvirtino.
užtai saves perplėšt per pusę tikrai negaliu... kartais būna labai liudna, vat kaip šiandien. Atėjo Agnės miego laikas, reikėjo eiti ją migdyt. NORĖJAU eiti ją pamigdyt, nes tas laikas prieš miegą - gal būt vienintelis, kurį galim leisti grynai dviese. visą kitą laiką Mildutė yra su mumis. Aišku, aš pati taip nusistačiau, bet kitaip to laiko dviese visai neatrasi. Taigi, atėjo Agnės miego laikas, pamaitinau Mildutę ir atidaviau ją Arūnui... kažkodėl taip sunku buvo atiduoti, ji taip jaukiai gulėjo ant mano rankų, o jau tos akytės... ir šiaip gaila jos - tokia maža, o jau turi taikytis prie kitų poreikių. kaip ir Agnė :) na, susigraudinau. ir ką daryt... migdomes su Agne, papasakojau dvi pasakas "apie tai kaip Agnė buvo maža", padainavau dainelę. O Mildutė pas tėtį vis nerimsta, jai skauda pilvuką... o aš aišku girdžiu jos verkime priekaištą sau. Paprašiau Arūno kad atneštų ją mums. na, ir aišku, gavosi nei vienai nei kitai. sumigdžiau galiausiai abidvi.