myliu

labai susijaudinau...
paskutiniu metu kažkaip sunkiai sekasi Agnę užmygdyt. man. vyrui lyg nieko. o su manim - tai istorija be galo ir be krašto. dvi dienas iš eilės ėjau miegot kartu su Agne ir ne anksčiau 23. Tiksliau ėjom miegot kaip visada, bet prasikankinus valandą grįždavom į kambarį, aš greit sutvarkydavau kam dar likdavo upo, valiau dantis ir ėjom kartu miegot. Galvojau kad dėl nusimušusio režimo - nes ir vėliau keldavomės ir vėliau ėjo pietų miego. Šis vakaras turėjo būti toks pats.
Bet aš užsispyriau. Nutariau kad neišeisim iš kambario kol Agnė neužmigs. Atsigulėm pagal įprastą programą - vonia, dvi (tris) knygutės, gesinam šviesą. o tada prasideda... ir ant to šono ir ant ano, ir ant mano pilvo ir ant mano galvos, ir tą papuką ir aną ir pasupti ir padaunuoti ir padainuoti kitą dainelę, o paskui vėl šitą... šiaip esu kantri, bet kai jau mano kantrybė išseko pasakiau kad vsio, mama supyko ir papukai pavargo ir dabar ilsėsis. čia dar vienas "naujas" baeris nutiko - Agnė pareiškė kad jai reikia papukų nes ji nori valgyt. Pasiūliau sriubos ir ji sutiko... net suvalgė pusę lekštės. bet tas mažai padėjo užmigimui.
Na, galiausiai susipykom galutinai ir Agnė pakvietė tėtį (kuris šiuo metu slidynėja austrijoj). Taip gaila jos pasidarė, pasakiau kad tėčio dabar nėra, bet aš ją labai myliu. Išgyrdau tradidicinį komentarą į mano "myliu" - ne. Sakau, myliu, labai-labai myliu. ne. o aš vis kartoju tą savo myliu. Tada Agnė ant manęs atsigulė, ir kartodama ne ant kiekvieno mano myliu iškart užmygo...
nu ir kodėl gi aš taip susijaudinau? o todėl kad pasirodo mano vaikas TIKRAI abejoja mano meile (o aš galvojau kad tas ne - šiaip...). Ir kad jai dėl to taip neramu, kad net užmygti ramiai negali...