Kažkuriam straipsnyje perskaičiau kad vaikas nelaikomas išlepintu jeigu jis nelaimokas išskirtiniu prieš kitus šeimos narius, jeigu jo reikalavimai neiškeliami aukščiau už kitų.
Pabandysiu laikantis šios taisyklės visgi nuspręsti - kur Agnės elgesy nusimato lepinimmo problemos, o kur - šilumos ir saugumo poreikis.
Rytas. Atsibundam, aš atsikeliu iš lovos. Agnė prašosi paimama ant rankų. Einam gaminti pusryčius. Agnė kartais sėdi prie kriauklės, bet dažniausiai nori būti pas mane ant rankų ir viską stebėti. Kartais nešioju, kartais įkišu į nešioklę. Kartais pikstames. Ar tas nešiojimas gali būti vadinamas lepinimų?
Pusryčiai. visi atsisėdam, Agnė sėdi savo kėdutėj. Dažniausiai išsėdi ten porą minučių, o paskui prasideda "teroras". Lipa iš kėdutės, kad nenukristų išimu ją, prašosi paliekama pas mane ant kelių. Pradžiai pasilikdavau ją, bet labai trukdo valgyt. Tada padėdavau ant žemės, ji ropinėdama aplinkui ir zyzdavo kad paimčiau. Norėjau būti griežta :) bet keletą kartu užsimiršau ir pasiemiau ant kelių. Dabar gi jei bandau pastatyt ant žemės, iškyla didžiausi ožiai. Po kurių vistiek reikia imti ant rankų ir ramint.
Po pusryčiu atsigulu ant sofos. Tada jau Agnė gali pažaisti viena su savo žaislais. Gana ilgą laiką. Su viena sąlyga - kol aš esu ant sofos. ...
Tiek šiandien.
2008 m. kovo 7 d., penktadienis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą