Apie motinystės jausmą... na neiškart jis atėjo, neiškart.
Buvo viskas taip. Pagimdžiau aš penktadienį, vakarą praleidau reanimacijoj, buvo atnešę dukrytę pamaitint, bet dorai neišėjo. Nuvežė į paprastą palatą, jau nepamenu vakare ar kitą rytą, o vaiką sako pernakt paliks vaikų skyriuje.
Laukiu-laukiu kol tą mano vaiką atneš, vis neneša, jau 9, 10, 11 val. Nuėjau aiškintis - suradau tą naujagymių skyrių sakau kur mano vaikas. Sako tuoj daktarė apžiūrės ir atneš. Na supratau kad daktarė savaitgaliais į darbą neskuba. Sakau neišeisiu iš čia kol neatnešit. Žiūriu - vysto vaikelį-va gi sakau mano dukra, atiduokit ir aš einu. Sako čia net ne dukra, čia kitas berniukas. Turbūt atrodžiau kaip pamišelė... Vienžo, nors buvau tikrai nusiteikus neišeit iš to skyriaus be dukrytės, visgi išprašė mane, dar pusvalandį pamarinavo, ir galiausiai gavau savo vaiką.
Net nepamenu tos akimirkos - nei ką galvojau, nei ką jaučiau. Pamenu kad biški vėliau stebėjausi - va turiu vaiką, ilgai lauktą, maitinu krutim (aišku tik antešusią pabandžiau maitint, bet kaip tas vyko irgi nepamenu). O jausmų jokių :( tuštuma... Na galvoju kas aš per motina???
Nieko, maitinau, maitinau, ir po pusės dienos toooks motinystės jausmas atėjoooo! Žiūriu į tą žmogeliuką ir man ... baisu... kad jai kada nors gali kasnors nutikti, nes neištversiu jei jai bus bloga...
Mano palatoj gulėjo Oksana, ji tą pačia dieną pagimdė sūnelį, jai irgi darė cezarį. Ta va, ir mano ir Oksanos vaiką nakčiai grasino pasiimti į naujagimių skyrių, kad mes "pailsėtume". Na aišku kai atėjo vaikų paimti aš savosios neatidaviau. Bet naktį ji pradėjo verkti, aš jai kišu tą papą (nes dieną papo kišimas padėdavo nuo verkimo), o ji vistiek verkia. Nuėjau ieškoti pagalbos. Seselių niekur neradau, na galvoju naujagimių skyriuje padės. Nuėjau, pasitaikė visai nebloga akušerė, pasakė turbūt pilvuką skauda. Pasiūlė palikti vaiką nakčiai pas juos. Ir ką jus galvojot - nežinau kodėl, bet... palikau... iki šiol sąžinė dėl to graužia ir turbūt dar ilgai grauš...
Kitą dieną ta pati dainelė - neneša man to vaiko ir viskas. Atnešė pagaliau - visa nugara išberta. Nežinau nuo ko. Suleido vaistų nuo alerijos paskyrė SPA su lakišom.
Čia Oksanos Deminas (keistas vardas, nenuostabu jei ir dabar sumaišiau), kažkur pusės metų.
Buvo viskas taip. Pagimdžiau aš penktadienį, vakarą praleidau reanimacijoj, buvo atnešę dukrytę pamaitint, bet dorai neišėjo. Nuvežė į paprastą palatą, jau nepamenu vakare ar kitą rytą, o vaiką sako pernakt paliks vaikų skyriuje.
Laukiu-laukiu kol tą mano vaiką atneš, vis neneša, jau 9, 10, 11 val. Nuėjau aiškintis - suradau tą naujagymių skyrių sakau kur mano vaikas. Sako tuoj daktarė apžiūrės ir atneš. Na supratau kad daktarė savaitgaliais į darbą neskuba. Sakau neišeisiu iš čia kol neatnešit. Žiūriu - vysto vaikelį-va gi sakau mano dukra, atiduokit ir aš einu. Sako čia net ne dukra, čia kitas berniukas. Turbūt atrodžiau kaip pamišelė... Vienžo, nors buvau tikrai nusiteikus neišeit iš to skyriaus be dukrytės, visgi išprašė mane, dar pusvalandį pamarinavo, ir galiausiai gavau savo vaiką.
Net nepamenu tos akimirkos - nei ką galvojau, nei ką jaučiau. Pamenu kad biški vėliau stebėjausi - va turiu vaiką, ilgai lauktą, maitinu krutim (aišku tik antešusią pabandžiau maitint, bet kaip tas vyko irgi nepamenu). O jausmų jokių :( tuštuma... Na galvoju kas aš per motina???
Nieko, maitinau, maitinau, ir po pusės dienos toooks motinystės jausmas atėjoooo! Žiūriu į tą žmogeliuką ir man ... baisu... kad jai kada nors gali kasnors nutikti, nes neištversiu jei jai bus bloga...
Mano palatoj gulėjo Oksana, ji tą pačia dieną pagimdė sūnelį, jai irgi darė cezarį. Ta va, ir mano ir Oksanos vaiką nakčiai grasino pasiimti į naujagimių skyrių, kad mes "pailsėtume". Na aišku kai atėjo vaikų paimti aš savosios neatidaviau. Bet naktį ji pradėjo verkti, aš jai kišu tą papą (nes dieną papo kišimas padėdavo nuo verkimo), o ji vistiek verkia. Nuėjau ieškoti pagalbos. Seselių niekur neradau, na galvoju naujagimių skyriuje padės. Nuėjau, pasitaikė visai nebloga akušerė, pasakė turbūt pilvuką skauda. Pasiūlė palikti vaiką nakčiai pas juos. Ir ką jus galvojot - nežinau kodėl, bet... palikau... iki šiol sąžinė dėl to graužia ir turbūt dar ilgai grauš...
Kitą dieną ta pati dainelė - neneša man to vaiko ir viskas. Atnešė pagaliau - visa nugara išberta. Nežinau nuo ko. Suleido vaistų nuo alerijos paskyrė SPA su lakišom.
Čia Oksanos Deminas (keistas vardas, nenuostabu jei ir dabar sumaišiau), kažkur pusės metų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą