realistė

kai buvau maža, ir prašydavau tėtės mane panešti, jis visuomet paklausdavo, o ar aš jį nešiosiu kai jis bus senas. atsakydavau kad nešiosiu. aišku, kad suprasdavau kad nepakelsiu jo tokio didelio ir nepanešiu, ir be to - visai nemelavau. tiesiog kažkaip atrodė kad kai ateis laikas - ir sprendimas kažkoks atsiras. be to ta ateitis atrodė tokia nereali, kad jau jeigu ji ateis, toks menknekis kaip pakelti savo tėtį irgi taps visai realus.
dabar kai jau aš didelė, tėtis kartais panešioja Agnę, ir irgi kaskart jos paklausia, ar ji jį nešios kai anas bus senas. Agnė kaskart išpūtus akis atsakinėja, kad aišku ne, kaip gi ji jį pakels. realistė.
(savo pasiteisinimui, galiu tik pastebėti kad prieš 30 metų mano tėtis buvo kur kas lengvesnis).

šiandien kita istorija iš realybės suvokimo serijos.
Agnė vis pasvajoja apie kačiuką. bet jai jau buvo paaiškinta kad tėtis neleidžia (o prie ko čia mama, aš tai leisčiau :) ). šiandien važiuojant iš Lesės, Agnė klausia kodėl gi tėtis nenori laikyti katės. aiškinu, kad jis nenori ja rūpintis, nes ir taip turi vedžioti Basiuką du kartus į dieną. Agnė sako, kad ji pati rūpintusi. aiškinu, kad aš tėčiui irgi žadėjau rūpintis Basiuku, bet va taip išėjo, kad tenka jam, ir dabar jis taip paprastai nepatikės pažadais.
vakare migdau Agnę. Ji dažnai masto prieš miegą. atsisuka, klausia manęs kaip reikia rūpintis kačiuku. sakau, kad reikia valyt kačių tualetą (ji matė kaip aš tai darau), pakeisti vandenį ir pašerti. na, pažaisti, paglostyti, kartais nuvežti pas gydytoją. klausiu:
- kodėl klausi, svarstai ar galėtum pati viena rūpintis kačiuku?
- taip.
po kiek laiko:
- žinai, tualeto tai turbūt negalėčiau valyt...