šiais metais priėmėm keistą (net ir patiems sau) sprendimą - nebeleisti Agnės į darželį. nežinau, ar tik šįmet ar iki mokyklos, priklausys nuo ... turbūt vėjo. na, tiesa sakant mūsų sprendimas stebina net mane pačią. bet apie viską iš eilės.
dar prieš metus labai džiaugėmės mūsų nuostabiu darželiu - ir Agnei ten patiko, ir man. na, buvo toks mažutis minusiukas - grįžus po darželio Agnė namie buvo, kaip čia švelniai parašyt - LABAI blogos nuotaikos. nu praktiškai neįmanoma buvo susišnekėti. KASDIEN. buvo jos labai gaila ir savęs, nes labai sunku atremti tas pykčio "atakas". kadangi pati dažnai laiką praleisdavau darželyje, ir nemačiau ten nieko TOKIO, ir Agnė ten ėjo labai noriai tai laukėm. nurašėm tą adaptacijos laikotarpiui. pasidarė biški neramu kai jis užtrūko 3, paskui 4, paskui 5 mėnesius, ir tada prisiprašėm "pusmečio įvertinimui" - tai toks ilgas pokalbis su auklėtojomis. Nustebau, kaip skyrėsi Agnė darželyje ir namie. o tada ji susirgo. o tada grįžo, ir po pirmos dienos pareiškė kad nebenori eiti į darželį. ir tada pradėjom ieškoti problemų :)
darželyje problemų suradom nesunkiai, bet ar čia "tos" problemos dėl kurių Agnei ten buvo negerai - nebuvau ir nesu tikra. Ir šiaip misija pasirodė beviltiška - na iš tikrųjų - ką gali pakeisti kai vienam vaikui iš grupės yra kažkas negerai, be to negerai ne darželyje (kur ji yra labai gera mergaitė - brr, mane jau purto nuo šių žodžių), o namie.
laukėm nesulaukėm vasaros atostogų. Kadangi pagal pirminį planą šios atostogos turėjo būti paskutinės man su vaikais, o rudenį ketinau grįžti į darbą, jos ... buvo puikios! Mes nieko ypatingo nedarėm, tiesiog leidom laiką. Pridarėm krūvą darbelių, peržaidėm krūvą žaidimų, lankėmės svečiuose ir priiminėjom pačios. kaip paskutinėmis dienomis :) ir ką gi - Agnė atkuto, jokio pykčio, jokių užsidarymų kambaryje; keiksmažodžių vartojimą ir kt. mažamečių kovos būdus išgyvendinom per kelias savaites. Nu bliamba, jau tada man pradėjo kirbėti mintis nebegrįžti į darbą. Tą galu gale ir padariau (tiksliau nepadariau) - į darbą nutariau negrįžti dar vienus metus (iki Mildutės 3), Agnę iš darželio atsiėmiau, ir dabar va, kaip sako mano mama, degraduojam namuose trise.
Agnei palengvėjo. negaliu pasakyti kad ji apsidžiaugė kad nereikės eiti į darželį. per išleistuves ji vos neapsiverkė, ir su vaikais žaidė linksmai ir su auklėtoja šnekėjo. bet pažiūrėjus į ją - toks įspūdis kad atsikratė sunkios naštos.
Aš vis dar pasimetus. Neramu dėl kitų metų, neramu dėl mokyklos iš kurios nepabėgsi. Ir apskritai - kodėl taip išėjo?
2011 m. spalio 11 d., antradienis
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
5 komentarai:
Oi kaip aš Jus suprantu. Kartais TIK mamos širdis žino, kas geriausia jos vaikui. Nors protas ir visažiniai aplinkiniai sakytų kitaip. Mūsų situacija kiek skyrėsi nuo jūsų, bet prieš metus "atsiėmiau" vaiką iš darželio dėl kitiems nesuprantamų priežasčių. Dabar leidžiu tik pusę dienos, vėlgi, sunku paaiškinti. Bet esu įsitikinus, kad taip geriau man ir mano vaikui. Linkiu Jums dar vienų puikių metų su vaikais, kurie niekada negrįš:)
Ačiū, Žiedūne
Manau, viskas, kas daroma va taip, kaip tu padarei - teisingiausia. Nes is sirdies, is prigimties ir is jausmu. Ir jeigu yra nors menkiausia galimybe sedet namie vardant to, kad tiesiog jauti, jog tavo seimai bus geriau, reik butinai pasinaudot galimybe. O net ir paciu artimiausiu zmoniu "ivertinis", kai po "degraduojat" visada bus. Ir tegu laikosi savo nuomones, bet jus turit savo seima ir savo poziuri i gyvenima ir teise rinktis :)Pavydziu baltu pavydu, nors pati turbut nesirizciau tokiam zingsniui. Turbut...
auksaranke, ačiū už padrasinimą. Tas "degradavimas" manęs neerzina, biški ir pati taip jaučiuosi, mama tik labai taikliai tam žodį parinko :) baisu biški ir šiaip mano supratimas apie tai kaip "reikia gyvent" buvo visai kitoks :)
Mano supratimas apie tai, kaip reik ir noriu gyvent pasikeite bent 180 laipsniu kampu, kai per trecia nestuma patekai i ligonine su gresme prarasti kudiki, o darbe, kuriam aukojau visa save si mano zinia, kad laukiuos, buvo sutikta... hm... tikrai ne dziugiai. Dabar jau apie darba ir kaip turiu gyvent esu VISAI kitos nuomones. Seima yra didziausia VERTIBE tiems, kas supranta, zinoma, tai ir vaikai svarbiausia musu gyvenimo dalis. O ir iki 6-7 metu dedami pagrindai mazam zmoguciui, tad visi gyvenimiski sprendimai yra teisingi, nes tai JUSU sprendimai. Ir gyvenimas tik vienas. O darbas niekur nepabegs. Kiek dar bus progu va taip va pabuti su seima? Metai kiti ir viskas. O paskui jau ir vaikams tai nebus taip super aktualu, ir mes jau noresim gal ko kitko :) Tad pasilepinkit :)
Rašyti komentarą